2002 metais Siera Leonės pilietinis karas baigėsi. Naujoji vyriausybė ėmėsi šalies atkūrimo proceso, kurį pradėjo nuo pokalbių su gyventojais.
Specialistai ėjo nuo durų prie durų ir klausinėjo visų išlikusių žmonių apie jų patirtį per karą, dabartines pajamas, dalyvavimą bendruomenės veikloje ir politiniame gyvenime.
Apklausų rezultatai buvo pribloškiantys.
Karas Siera Leonėje sunaikino apie 44 proc. gyventojų, sugriovė miestus, namus, verslus, ūkius. Nepaisant to, smurtą išgyvenę žmonės buvo labiau linkę pasitikėti vieni kitais, jie buvo aktyvesni bendruomenės nariai ir aktyviau dalyvaudavo politiniuose reikaluose.
Kaip taip gali būti, klausia „Washington Post“ žurnalistas J.Guo.
„Mes visi tikimės, kad karas turės baisias pasekmes bendruomenei, žmonių pasitikėjimui vienas kitu, – kalbėjo Kalifornijos Berklio universiteto ekonomistas Eduardas Miguelis, kuris 2000 metais keliavo po Siera Leonę ir stebėjo šalies atsigavimo procesą. – Tačiau mes suvokėme, kad karas turi ir teigiamą poveikį.“
Linkę bendradarbiauti ir dosnesni
E.Migualis pripažino, kad iš pradžių rezultatus vertino skeptiškai, tačiau per pastarąjį dešimtmetį atlikta 19 panašių tyrimų ir visada rezultatai buvo panašūs. Apklausos ir eksperimentai buvo atliekami Ugandoje, Burundyje, Gruzijoje, Izraelyje, Nepale ir kitose karo nusiaubtose vietose.
Mokslininkų grupė, kuriai taip pat priklauso Harvardo biologas-evoliucionistas Josephas Henrichas ir Čikagos universiteto ekonomistas Chrisas Blattmanas, priėjo prie išvados, kad smurtinė patirtis keičia žmones – jie pradeda labiau pasitikėti vieni kitais, būna labiau linkę bendradarbiauti.
Tyrimai laboratorijose parodė, kad kuo daugiau žmogus patyrė smurto per karą, tuo labiau taikoje jis įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, būna pilietiškesnis, linkęs kooperuotis su kitais, elgiasi altruistiškiau.
Pavyzdžiui, vienas iš laboratorijoje atliktų tyrimų buvo vadinamas „diktatoriaus žaidimu“. Žmonės gaudavo didelę sumą pinigų ir galėdavo su jais daryti ką nori – pasidalinti su kitais arba visus pasilikti sau.
Tyrimas atskleidė, kad pilietinio karo nepaliestose bendruomenėse apie 60 proc. gyventojų buvo linkę bendradarbiauti ir rūpintis kaimynų gerove. Tose vietose, kur karo ir smurto protrūkiai buvo itin žiaurūs, net 76 proc. rinkosi bendruomenės gerovę, o ne savo asmeninę.
Mokslininkai nustatė, kad karą ir smurtą išgyvenę žmonės buvo gerokai dosnesni ir daugiau pinigų atidavė kitiems.
Kitas eksperimentas buvo atliktas Nepale.
Kaimo gyventojai turėjo balsuoti už įvairius bendruomenei reikalingus sprendimus. Buvo galima kelti ranką iš anksto susitarus su kaimynais arba priimti sprendimą savarankiškai.
Kiekvienas žmogus, kuris balsuodavo pasitaręs su kitais, gaudavo po 16 rupijų už rankos pakėlimą. O savarankiškai sprendimą priėmęs balsuotojas – dar ir 20 rupijų premiją.
Eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti žmonių norą bendradarbiauti. Taip pat polinkį rūpintis arba bendruomenės, arba savo asmenine gerove.
Tyrimas atskleidė, kad pilietinio karo nepaliestose bendruomenėse apie 60 proc. gyventojų buvo linkę bendradarbiauti ir rūpintis kaimynų gerove. Tose vietose, kur karo ir smurto protrūkiai buvo itin žiaurūs, net 76 proc. rinkosi bendruomenės gerovę, o ne savo asmeninę.
Atsidavimas bendruomenei – instinktas
Mokslininkai priėjo prie dviejų pagrindinių išvadų.
Pirma, tyrimai atskleidė, kad noras bendradarbiauti yra ilgalaikis. Nepale eksperimentai buvo atliekami praėjus dešimtmečiui po pilietinio karo, tačiau smurtą patyrę žmonės vis tiek buvo itin dosnūs, altruistiški ir linkę bendradarbiauti. Daug labiau nei jų kaimynai, išvengę skaudžių patirčių.
Antra išvada, karo žaizdas patyrę gyventojai buvo labiau atsidavę savo kaimynams ir bendruomenei, tačiau ne žmonėms iš išorės.
Ekonomistas E.Miguelis iškėlė provokuojančią idėją apie bendradarbiavimą ir dosnumą. Jis teigia, kad tai yra instinktas, išlikęs nuo mūsų protėvių laikų. Mokslininkas mano, kad žmonės intuityviai jaučia, kad yra galingesni kartu, o ne pavieniui.
Instinktas įsijungia tik tada, kai mes atsiduriame stresinėje ar smurtinėje situacijoje, susijusioje su pašaliečiais. Taikos metu žmonės gali elgtis savanaudiškai ir egoistiškai, tačiau grėsmingoje situacijoje jie intuityviai tampa labiau atsidavę bendruomenei.
Ši teorija tarsi prieštarauja kitoms populiarioms idėjoms, pavyzdžiui, kad gamtoje išlieka tik stipriausi. Jau daug metų žmonių bendruomenėse iškyla ir dominuoja tie individai, kurie yra savarankiškesni, net savanaudiškesni, egoistiškesni.
Taigi, jeigu žmonės išties turėjo bendradarbiavimo ir dosnumą instinktą, tai dėl visuomenės pokyčių turėjo išnykti.
Mokslininkai turi paaiškinimą. Jie mano, kad instinktas įsijungia tik tada, kai mes atsiduriame stresinėje ar smurtinėje situacijoje, susijusioje su pašaliečiais. Taikos metu žmonės gali elgtis savanaudiškai ir egoistiškai, tačiau grėsmingoje situacijoje jie intuityviai kooperuojasi, tampa labiau atsidavę bendruomenei ir kaimynams.
Tai rodo tyrimai, kurie buvo atlikti karo nuniokotose šalyse. Ten žmonės tampa gerokai solidaresni ir labiau linkę į bendradarbiavimą.
„Šie duomenys smarkiai keičia bendrąją nuomonę, kad karas ir smurtas neigiamai veikia socialinį kapitalą, kolektyvinius veiksmus ir pasitikėjimą“, – sako mokslininkas E.Miguelis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marjinkos fronte gyvenantys civiliai bijo ne apšaudymų, bet keršto
