Nuo 2014-ųjų, kai IS užėmė Raką ir čia įkūrė grupuotės būstinę, miestą jau bombardavo Sirijos režimo, Rusijos, JAV, Prancūzijos oro pajėgos. O dabar grūstimi pakvipo ne tik ore, bet ir ant žemės.
Pastarosiomis dienomis Rakos link iš šiaurės artėja JAV remiami kurdų pešmergų ir arabų kovotojai.
Tuo metu iš pietvakarių masinį puolimą neseniai pradėjo ir Rusijos palaikomos B.al Assado režimo pajėgos. Kariai pirmąkart nuo 2014 metų rugpjūčio prasibrovė į Rakos provinciją ir dabar artėja prie Tabkos miesto, kurį nuo Rakos skiria 55 kilometrai.
Tokias reples lydi strateginė rizika. Didžiausias pavojus – kad lenktynės dėl Rakos šturmo gali baigtis amerikiečių, kurių specialiųjų pajėgų kariai veikia kartu su sukilėliais, ir rusų, turinčių savo atstovų tarp B.al Assado pajėgų, akistata.
Neatmetama, kad Rusijos pajėgų vadovybė net ragina Sirijos režimo pajėgas kuo greičiau įsiveržti į Raką ir ten patekti anksčiau nei sukilėliai. Esą taip būtų suduotas antausis Vašingtonui – amerikiečiai jau kuris laikas tvirtina, kad atsikovoti Raką yra pagrindinis kampanijos prieš IS tikslas.
Jei abi pusės iš tiesų įsiveltų į tokias lenktynes, kiltų nemenka pavojingų atsitiktinumų grėsmė.
Tiesa, bent jau Sirijos vyriausybės pajėgos gali nedrįsti vienos veržtis į Raką. Nusilpusi režimo kariuomenė greičiausiai nėra tiek pajėgi, kad puldama Raką nepatirtų panašių nuostolių kur nors kitur. Taip jau nutiko kovo mėnesį, kai IS džihadistai buvo išstumti iš Palmyros.
Be jokios abejonės, logiška manyti, kad Rusijos ir JAV pajėgos savo veiksmus derina.
Bet rizikinga ir tai, ypač amerikiečiams. Įtarę, kad pastarieji gali bendradarbiauti su režimo pajėgoms, nuo jų gali nusisukti sukilėliai.
