Buvo beveik septinta valandą ryto, kai 67 metų A.Svetlaja savo namuose viename gyvenamajame Juodosios jūros uostamiesčio Mykolajivo rajone ruošdama pusryčius pajuto, kaip jos pasaulis sprogsta metalo šukių, stiklo ir šiukšlių kruša.
Jos veidas dabar – įpjovimų ir mėlynių mozaika, tačiau žvilgsnis – orus.
„Rusai mūsų tiesiog nemėgsta. Norėtume žinoti, kodėl!“ – tepasakė ji.
Paskui A. Svetlaja, į pensiją išėjusi medicinos sesuo, apžiūrėjo savo nedidelį butą, kuriame dvi jos seserys bandė kažkaip atkurti tvarką.
„Ir tai daro mūsų broliai rusai, – baisėjosi viena jų, Larisa Kryžanovska. – Net nepasakyčiau, kad jų nekenčiu, man jų tiesiog gaila.“
Nuo karo pradžios Rusijos pajėgos nesiliauja talžyti Mykolajivo, nusivylusios, kad nepavyksta jo užimti ir prasiveržti į vakarus Odesos link. Tačiau miesto pasipriešinimas tik sustiprėjo.
