Palaidojo miesto parke
Tinklalapyje chabad.org rašoma, kad Vanda Objedkova mirė balandžio 4 dieną. Ten pat sakoma, kad 91-erių moteris mirė ne nuo senatvės ligų savo lovoje, o kaip siaubingo XXI amžiaus karo, kuris apėmė jos gimtąjį miestą, auka.
Vanda dvi paskutines savo gyvenimo savaites buvo taip išsekusi, kad negalėjo net atsistoti.
„Mama nenusipelnė tokios mirties“, – braukdama ašaras pasakoja moters dukra Larisa, kuri tai sakė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai jai su šeima pavyko pasprukti iš kone sugriauto Ukrainos uostamiesčio.
Larisa savo akimis matė, kaip senka motinos jėgos, blėsta gyvybė, iki paskutinės minutės buvo su ja. Po motinos mirties Larisa kartu su vyru rizikavo norėdami ją palaidoti – galiausiai Vanda buvo palaidota miesto viešame parke, esančiame mažiau nei kilometro atstumu nuo Azovo jūros.
Laidotuvių metu virš jų vyko apšaudymai.
Vanda buvo aktyvi Mariupolio žydų bendruomenės narė, gaudavo medicininę pagalbą iš vietos sinagogos.
„Ji išgyveno neįsivaizduojamus siaubus. Buvo gera, linksma moteris. Ypatingas žmogus, kuris amžinai išliks mūsų širdyse“, – Vandą prisimena vienintelis Ukrainos uostamiesčio rabinas Mendelis Cohenas.
Nuo pat Rusijos sukelto karo Ukrainoje pradžios rabinas M.Cohenas aktyviai padėjo bendruomenei evakuotis į saugias vietas. Visai neseniai jam pavyko padėti evakuoti Vandos dukters Larisos šeimą.
„Visas Mariupolis virto kapinėmis“, – pripažįsta uostamiesčio rabinas.
Išgyveno vokiečių esesininkų šturmą
Vanda gimė Mariupolyje. Kai jai buvo 10 metų, 1941 metų spalį, vokiečių naciai įžengė į Mariupolį ir pradėjo suiminėti mieste gyvenusius žydus.
Kai esesininkai atėjo į Vandos šeimos namus, mergaitė nuo jų pasislėpė rūsyje, tačiau vokiečių kariai išsivedė jos motiną Mindel.
Tinklalapis chabad.org skelbia, kad 1941 metų spalio 20 dieną Mariupolio apylinkėse vokiečių esesininkai sušaudė mažiausiai 9 tūkst. žydų. Teigiama, kad aukų skaičius gali siekti ir 16 tūkst.
Visgi ir Vanda vėliau pateko į nacių rankas. Tačiau atvykę šeimos draugai sugebėjo įtikinti Vokietijos karius, kad mergaitė yra graikė – išties jos tėvas buvo graikas.
Kariams paleidus mergaitę, jos tėvas, kuris nebuvo žydas, pasirūpino, kad Vanda būtų paguldyta į ligoninę, kur prabuvo iki Mariupolio išlaisvinimo 1943 metais.
Vanda ištekėjo 1954 metais. Tuo metu Mariupolis buvo žinomas kaip Ždanovo miestas – taip jis vadintas sovietų politinio veikėjo Andrejaus Ždanovo garbei.
Moteris Ukrainos uostamiestyje praleido visą savo gyvenimą, o pastaraisiais metais gyveno kartu su dukra Larisa.
„Mama mylėjo Mariupolį, ji niekada nenorėjo iš čia išvykti“, – pasakoja Larisa.
Vėl slėpėsi rūsyje
Kovo pradžioje užvirus mūšiams dėl Mariupolio, Vandos šeima dėl saugumo persikėlė į kaimynystėje esančios šildymo sistemų prekių parduotuvės rūsį. Vienintelė per visą Rusijos kariuomenės apgulties laiką juos pasiekusi pagalba – iš Mariupolio rabino ir vietos bendruomenės centro.
„Nebuvo nei vandens, nei elektros, nei šildymo – nepakeliamai šalta“, – prisimena Vandos dukra Larisa.
Visą laiką, kai slėpėsi nuo Rusijos apšaudymų ir miesto bombardavimų, Larisa praleido slaugydama savo motiną. Ji prisimena, kad nieko negalėjo tuo metu padaryti.
„Gyvenome kaip gyvuliai“, – kalba Larisa.
Karą sukėlusios Rusijos karių apgulties metu nebuvo galima pasiekti net artimiausių vandens šaltinių – netoliese buvo įsikūrę rusų snaiperiai, kurie taikydavosi į tokius vandens šaltinius, todėl kelionė gyvybei būtino vandens buvo labai pavojinga.
Kaip prisimena Larisa, be snaiperių keliamo pavojaus nereikia pamiršti, kad Mariupolį tuo metu talžė rusų bombos – jau anksčiau skelbta, kad miestas beveik sugriautas.
„Kiekvieną kartą, kai nukrisdavo bomba, pastatas, kuriame slėpėmės, sudrebėdavo. Mano mama vis kartojo, kad nieko panašaus neprisimena vykus per Antrąjį pasaulinį karą“, – sako Larisa.
Vanda dvi paskutines savo gyvenimo savaites buvo taip išsekusi, kad negalėjo net atsistoti.
Neketina grįžti į Mariupolį
2014 metais, kai prasidėjo Rusijos sukeltas karas Ukrainoje, ir Mariupolis buvo atakuojamas, Larisa kartu su šeima prisijungė prie vietos žydų bendruomenės ir kartu su ja evakavosi į vakarų Ukrainą. Kai padėtis nurimo, jie grįžo į uostamiestį.
Tačiau dabar Vandos dukra Larisa sako, kad šį kartą grįžti į Mariupolį neketina.
„Man taip gaila Mariupolio žmonių. Nėra nei miesto, nei darbo, nei namų – nieko nėra. Kur grįžti? Dėl ko? Viskas dingo. Mūsų tėvai norėjo, kad mes gyventume geriau nei jie, bet štai mes vėl kartojame jų gyvenimą“, – kalba Larisa.
Ji sako, kad šiame kare vienintelis šviesus dalykas tebuvo rabinas M.Cohenas ir Mariupolio žydų bendruomenė, kuri per pastarąsias septynias savaites buvo tikras gelbėjimosi ratas.
„Šiuo metu žmonėms reikia bendruomenės, šeimos. Tai viskas, kas mums liko“, – sako Larisa.
