Dažnai girdima abejonė, ką gali vienas žmogus? Gali jį jaudinančia tema pasikalbėti su bendraminčiu, bendrai įsižiebusia idėja pasidalinti su dar dviem komandos nariais ir sujungę jėgas gali padaryti tai, ko net nesitikėjo. Būtent taip gimė, išsivystė ir įvyko Italijos lietuvių naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT solidarumo Baltarusijai Laisvės kelias Italijoje. Neabejingų lietuvių įkvėptas, laisvės bangomis jis nuvilnijo per visą Italiją.
„Akciją Romoje pradėjome tylos minute už žuvusius protestuose Baltarusijoje. Šis momentas, taip pat tada, kai Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos atstovai padėjome baltų gėlių prie Baltarusijos ambasados, buvo tokie stiprūs, kad ne vienas dalyvis nesulaikė ašarų“, – pasakojo viena pagrindinių Laisvės kelio Romoje organizatorių, Italijos lietuvių naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT komunikacijos vadovė ir Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT ir Romos lietuvių bendruomenės surengtame Laisvės kelyje prie Baltarusijos ambasados Amžinajame mieste į gyvą žmonių grandinę sustojo apie šimtas žmonių. Ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, ukrainiečiai, latviai, estai, lenkai, moldavai, gruzinai, net brazilai ir italai.
Prie Italijos policijos saugomos Baltarusijos ambasados baltai ir raudonai apsirengę, su vėliavomis, balionais ir gėlėmis rankose, jie susikibo į gyvą vienybės grandinę, sugiedojo Lietuvos ir Baltarusijos himnus, pasimeldė už baltarusių tautą, dainavo.
„Šiandien stovime su jumis, kaip stovėjome už save prieš 31-erius metus, nes žinome, ką jūs jaučiate, nes žinome, kad tyla žudo laisvę. Todėl mes visi turime garsiai sakyti, kad norime laisvės, nes mes visi, kiekvienas mūsų, turime teisę į laisvę“, – susirinkusiems į Laisvės kelią Romoje sakė Italijos lietuvių lyderė.
Prie Laisvės kelio prisijungė ir Romos savivaldybės trečiojo rajono viceprezidentas Stefano Sampaolo.
„Žinome, kaip yra svarbu kovoti už laisvę, už demokratiją, už žmonių teises ir orumą. Žavimės tuo, ką darote jūsų šalyje ir čia, jūsų gyvenamoje šalyje. Vienintelis dalykas, kurį mes, italai, galbūt galime padaryti – tai pralaužti abejingumo sieną. Dar vis per mažai kalbama apie Baltarusiją, tokios iniciatyvos yra labai svarbios, padeda suprasti, juk esame viena tauta ir žinome, koks yra svarbus kitų šalių palaikymas“, – sakė savivaldybės atstovas ir palinkėjo geros kovos.
E.Simonkevičiūtė-Di Meglio sakė, kad papasakoti žodžiais renginyje sklandžiusias emocijas – tiesiog neįmanoma. „Baltarusiai dėkojo, sakė, kad jiems ir Baltarusijoje esantiems jų artimiesiems, draugams net menkiausias palaikymas yra be galo svarbus, kai kurie jų mane net apsikabino ir verkė. Tai, ką mes darome ir juk net ne dėl savęs, dėl jų, jiems buvo taip stipru“, – įspūdžiais iš Romoje vykusio Laisvės kelio dalinosi Italijos lietuvė.
Visi portalo ITLIETUVIAI.IT kalbinti Laisvės kelyje Romoje dalyvavę baltarusiai vienbalsiu sakė, kad jie rankų nebenuleis, galvos nebepanarins ir nesustos, kol neišsikovos laisvės.
Už laisvę kovojančios tautos padėka Italijos lietuviams liejosi ir virtualioje erdvėje. „Ačiū, broliai lietuviai“, „Tokia nuostabi meilės, laisvės ir draugystės atmosfera“, „Tai, ką padarėte dėl mūsų, yra taip emociškai stipru, neįkainojama“, – socialiniuose tinkluose dėkojo Italijos baltarusiai.
Jie ne tik dėkojo, bet ir, įkvėpti lietuvių, patys surengė Laisvės kelio akcijas keliuose Italijos miestuose. Milane šalia Duomo katedros susirinko apie šimtas žmonių, palaikyti baltarusių atėjo ir nemažai italų.
Su mažiau dalyvių, bet ne mažiau emociškai stiprūs Laisvės keliai nuvilnijo ir Venecijoje, Bolonijoje, Pizoje, Neapolyje, Livorne, Peskjera del Garda.
Italijoje gyvenantys įvairių tautų žmonės stojo į gyvą grandinę tą pačią istorinę dieną, tą pačią istorinę valandą, kai prieš 31-erius metus du milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibo už rankų. Tą pačią jau į istoriją įėjusią dieną, kai neabejingų žmonių iniciatyva, 50 tūkst. Lietuvos gyventojų bei tūkstančiai lietuvių ir kitų tautybių žmonių stojo į Laisvės kelią pusšimtyje miestų, apie trisdešimtyje pasaulio šalių, penkiuose kontinentuose.
O juk viskas, panašiai kaip ir Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, Italijoje prasidėjo nuo mažiau nei ant vienos rankos yra pirštų neabejingų žmonių iniciatyvos.
„Mūsų komandą, naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT redakciją, sudaro keturios entuziastingos jaunos moterys: vyr. redaktorė Daiva Lapenaitė, redaktorė Neringa Budrytė, projektų vadovė Aurelija Orlova ir aš, viešųjų ryšių ir komunikacijos vadovė, – pasakoja E.Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Palaikome glaudų ryšį ir kasdien bendraujame. Įvykius Baltarusijoje stebėjome jau nuo pat pradžių. Taip pat mąstėme, kaip paminėti Baltijos kelio 31-erių metų sukaktį, kuris kiekvienam lietuviui yra labai svarbus laisvės simbolis. Visos sutarėme, kad gražu būtų šiais metais jį dedikuoti už laisvę kovojančiai Baltarusijai.
Aišku, kilo dvejonės, šiek tiek prisibijojome, nes nesinori kištis į politinius reikalus, esame nepriklausomas, politiškai neutralus naujienų portalas. Tačiau naktį, bekalbant su Daiva, priėjome bendros išvados – ne, nereikia bijoti, negalime užsimerkti, negalime tylėti. Turime daryti.“
Portalo vyr. redaktorė D.Lapėnaitė pasakoja, kad imtis iniciatyvos, kuri primintų lietuvių kovą už laisvę, išreikštų solidarumą už laisvę kovojantiems baltarusiams, o tuo pačiu gal ir į italų sąmonę pasibelstų, pastūmėjo kelios priežastys.
„Stebėjau įvykius Baltarusijoje ir buvau šokiruota brutalumo. Baltarusių nubudimas, jų taikus, su gėlėmis rankose ir dainomis lūpose, laisvės siekis priminė vaikystėje išgyventus Sąjūdžio laikus. Tačiau aktyviai sekant Lietuvos ir Italijos žiniasklaidą, glumino milžiniška skiriamo dėmesio praraja, daugelis mano kalbintų italų beveik nieko nežinojo.
Baltarusių nubudimas, jų taikus, su gėlėmis rankose ir dainomis lūpose, laisvės siekis priminė vaikystėje išgyventus Sąjūdžio laikus.
Kaip tik tomis dienomis Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė Pasaulio lietuvių bendruomenės Viešųjų ryšių komisijos pirmininko Vaido Matulaičio komentaras, kad „demokratiją vagia tyloje“. Man tai stipriai įstrigo.
Tad vieną rugpjūčio naktį, stebint taip vadinamas krentančias žvaigždes ir kalbant su Elze telefonu, visa tai susipynė ir vienbalsiu sutarėme – negalima abejingai stebėti, nėra ko bijoti, negalima tylėti. Ir ko labiausiai negalima – tai pamiršti, kad mes, lietuviai, patys prieš tris dešimtmečius išgyvenome panašią situaciją, kurioje Islandijos drąsa palaikyti tapo mūsų laisvės švyturiu“, – Laisvės kelio Italijoje idėjos užuomazgas pasakoja portalo ITLIETUVIAI.IT vyr. redaktorė D.Lapėnaitė.
Pokalbio telefonu metu užgimusia drąsia idėja Italijoje jau kone du dešimtmečius gyvenančios lietuvės pasidalino su kitomis komandos narėmis. Kolegių entuziazmas jas sužavėjo, bet ir sukėlė tam tikros pradinės baimės.
„Atidžiai stebėjau neramumus Baltarusijoje po rinkimų. Man užkliuvo, kad Italijos žiniasklaida palyginti nedaug apie tai rašė, o dauguma pažįstamų italų apskritai nieko nežinojo. Todėl tikrai greitai ir net per daug nesvarstant atėjo suvokimas, kad tylėti negalima – reikia daryti. Demokratiškų rinkimų siekiančių baltarusių balsas turi būtų išgirstas pasaulyje, – pasakoja portalo redaktorė N.Budrytė. – Artėjo Baltijos kelio metinės, todėl pamanėme, kad tai galėtų būti ideali proga tiek priminti pasauliui apie mūsų laisvės kovą, tiek ištiesti solidarumo ranką dabar dėl demokratijos kovojantiems kaimynams.
Taip gimė tokia gan drąsi mintis Italijoje, Romoje, susikibti rankomis visiems kartu priešais Baltarusijos ambasadą. Drąsi, nes tuomet, kai visa tai sumanėme, dar nežinojome, kad Lietuvoje gimsta analogiška Laisvės kelio idėja. Nežinojome, ar pavyks surinkti žmones dėl vasaros atostogų ir įvairių dar galiojančių draudimų, susijusių su pandemija. Vėliau, kai prisijungėme prie Laisvės kelio grandinės, viskas rutuliojosi su dideliu pagreičiu.“
Portalo projektų vadovė A.Orlova prisipažįsta, kad iš pradžių idėja jai sukėlė net baimę, kuri vėliau išgaravo it rūkas.
„ITLIETUVIAI.IT redakcijos merginoms pasiūlius suorganizuoti akciją, pagalvojau – stipru. Žaviuosi merginomis, jau ne pirmą gražią akciją įgyvendiname, per karantiną padarėme vilties piešinių akciją, inicijavome vaikų vienybės dainą. Visa tai – sugalvota ir įgyvendinta tų pačių drąsių Italijoje gyvenančių lietuvaičių. Bet ši akcija kitokia, nors dažniausiai pati iššūkių nebijau, čia man pasidarė baisu, – prisipažįsta A.Orlova. – Man iškilo begalė klausimų, ar tik neturėsime nemalonumų, kur ir kaip reikės gauti leidimus, kaip viskas vyks, su kuo sukontaktuoti, ar politiškai yra teisinga?
Mintyse jau dėliojau planą, o baimė visai užgeso, kai Andrius Tapinas po kelių dienų paskelbė apie Laisvės kelio idėją Lietuvoje. Valio, galvoju, mes ne vienos.
Ir, nors mes visos esame skirtinguose miestuose ir net salose, mūsų komanda veikė lyg šveicariškas laikrodis: kas tiesiogiai dalyvavo akcijoje, kas rūpinosi sklaida, kas kėlė persiųstas nuotraukas ir vaizdo įrašus tiesiai iš renginio vietos ir dalinosi su žiniasklaida. Kiekviena mūsų įdėjome visas pastangas ir širdį, kad žmonės galėtų laisvai rinktis.“
Taip naktinių pokalbių metu gimęs, keturių žmonių iniciatyva užkurtas Laisvės kelias iki šiol nematyta vienybės banga nuvilnijo per visą Italiją.
„Kai pagalvoju, net šiurpas kūnu eina. Dar prieš renginį jaučiau stipriai viduje, kad reikia netylėti, būti, palaikyti, nes tikiu, kad žmonių vienybėje ir solidarume yra didelė jėga. Dabar neturiu nė menkiausios abejonės – nėra nieko baisiau už abejingumą“, – po visus lūkesčius pranokusio Laisvės kelio Amžinajame mieste sakė E.Simonkevičiūtė-Di Meglio.
