Lietuviškai kalbantis afganistanietis pavojingą kelią iki Europos įveikė pats ir tik iš Graikijos Lietuvos valdžia jį atsigabeno į Vilnių. Krašto apsaugos ministras tikina, kad prieš trejus metus besitraukiant iš Goro, vertėjams buvo siūlyta persikelti į Lietuvą, neoficialiai buvo gauta dešimt tokių prašymų, tačiau nė vienas nebuvo patenkintas, jiems tik išmokėtos kompensacijos.
Kaip elgtis su buvusiais vertėjais Afganistane kiekviena NATO šalis sprendė savarankiškai – amerikiečiai ir britai turi jiems skirtas vizų programas, nors sistema tokia biurokratiška, kad kai kurie vertėjai net nesulaukia kelerius metus trunkančios procedūros.
Basiras Afganistane su lietuviais buvo nuo pat misijos Gore pradžios – 2005 metų, – tuomet jam tebuvo keturiolika, nes, mirus tėvui, jis turėjo padėti išlaikyti šeimą. Iš pradžių Basiras dirbo valytoju, vėliau medikė išmokė lietuvių kalbos ir jis tapo vertėju.
„Man sakė: liemenę, šalmą nešiok, Basirai. Vardą pamiršau – buvo mano viršininkas. Sakau ne, nereikia. Kai pamačiau, kad šaudo, mašinas sprogdina, iškart pradėjau nešioti liemenę ir šalmą. Neišeidavau į lauką, tik sėdėdavau mašinoj. Būdavo labai baisu“, – pasakojo lietuviams kariams vertėjavęs Basiras.
Labiausiai dėl savo gyvybės vyras sunerimo jau pasitraukus Lietuvos kariams. Gan ramioje provincijoje, kur vietiniai nepalaikė Talibano, per trejus metus, pasitraukus NATO pajėgoms, situacija pasikeitė. Lietuviai sako patikimų žinių iš provincijos neturintys, o Basiras pasakoja, kad lietuvių aštuonerius metus kurta ir Afganistano armijai palikta stovykla, kurioje gali būti iki aštuonių šimtų karių, jau neatrodo, kaip buvusi.
Basiras pasakoja, kad keičiasi ir žmonių nuotaikos – daugėja savo ar ne savo noru palaikančiųjų Talibaną, kuris regione stiprėja. Tad NATO misijai Afganistane padėjusiems vietiniams tapo itin nesaugu. Buvęs lietuvių vertėjas rodo jam siųstus grasinančius laiškus. Vienas iš jų išverstas į anglų kalbą, jame reikalaujama pinigų, priešingu atveju – grasinama nukirsti galvą.
„Mama vieną kartą rado voką, bet man neparodė, nes manė, jog jei parodys, kas nors nutiks. Gavo ir dar kartą. Irgi man nerodė. Paskutinį voką pats radau. Atidariau namų vartus, iškart man po kojom buvo. Aš ir mama sakom: čia kas? Atidarau, žiūriu – laiškas. Buvau policijoje, mama prisipažino turinti ir daugiau laiškų. Policija sakė, kad negali niekuo padėti – neturi tiek policijos, kiek reikėtų pastatyti prie mano namų“, – istoriją pasakoja vertėjas.
Būtent po šių laiškų Basiras sako nusprendęs bėgti iš Afganistano ir politinio prieglobsčio prašyti Lietuvoje. Jis sako dar prieš trejus metus, lietuvių kariams paliekant Goro provinciją, norėjo į Lietuvą, nes ir tuo metu jautė spaudimą iš pažįstamų – kas tau bus, kai jie pasitrauks.
Krašto apsaugos ministras tikina, kad baigus misiją Goro provincijoje, maždaug trisdešimčiai vertėjų buvo pasiūlyta rinktis: prieglobstis Lietuvoje, perkėlimas į kitas Afganistano vietas arba piniginės kompensacijos. Neoficialiai mažiausiai vienam vertėjui buvo pakeista tapatybė ir jis persikėlė į Kabulą. Basirui buvo išmokėti daugiau nei du tūkstančiai dolerių, jo kaip vertėjo alga buvo iki aštuonių šimtų dolerių. Tačiau nė vienas tuo metu nebuvo atsivežtas į Lietuvą. Basiras sako, kad du buvę lietuvių vertėjai prieš metus pabėgo į Vokietiją.
„Mes susitarėm, kaip atsisveikinam ir tai jiems tiko, o tų pradinių derybų galėjo būti įvairių. Mes rėmėmės ir kitų šalių patirtim, didžioji dalis būtent taip kompensavo jų paslaugas ir indelį“, – sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Daugelis, bet ne visos. Amerikiečiai dar 2009 afganistaniečių vertėjams pradėjo dalyti specialias vizas. Prieš metus ši programa dar pratęsta. Ja pasinaudojo keli tūkstančiai buvusių vertėjų ir jų šeimos narių. Tačiau ne viskas taip gražu. Vizos dažniausiai duodamos tik tiems, kurie kartu su kariais vykdavo į karines operacijas, jie turėdavo įrodyti, kad jiems gresia pavojus. Tad procesas sudėtingas ir lėtas.
Vienam afganistaniečiui vizos teko laukti penkerius metus ir įtikinėti biurokratus, kad jis nėra Talibano šnipas. Jam padėjo tik Afganistane tarnavęs karys, išėjęs į atsargą, jis pradėjo globoti vertėjus, norinčius atvykti į Ameriką.
„Nesitikėjau, kad darbas bus toks titaniškas – buvo įtraukti ir kongreso nariai, ir žiniasklaida, internete peticiją pasirašė daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių, kad tik būtų pasielgta teisingai ir gerbiant mūsų tautos įsipareigojimus jam ir tokiems, kaip jis“, – sakė JAV armijos atsargos kapitonas Mattas Zelleris.
Nėra jokių duomenų, kur Ehsanas yra dabar ir ar jam per trejus metus pavyko gauti vizą.
Ne visiems taip sekėsi. Pavyzdžiui, vertėjui Ehsanui gyvenimas, amerikiečiams sumažinus karių skaičių Afganistane, tapo nuolatiniu slapstymusi, o vizos į Jungtines Valstijas jam niekas duoti neskubėjo. Ir tokių atvejų – šimtai. Be to, nuo pernai viza duodama tik tiems, kurie vertėjavo mažiausiai dvejus metus.
Nėra jokių duomenų, kur Ehsanas yra dabar ir ar jam per trejus metus pavyko gauti vizą.
Pernai ir Didžiojoje Britanijoje buvo kilusios diskusijos, kaip elgtis su vertėjais. Spaudimas jų nepalikti prasidėjo, kai vienas buvęs jų vertėjas, kaip ir Basiras, nelegaliai keliavo į Europą, tačiau Irane buvo pagrobtas ir nužudytas. Prieš tai britai jam atsisakė suteikti pabėgėlio statusą. Mat užpernai britai pakeitė tvarką ir iš Afganistano į Britaniją leisdavo atvykti tik tiems, kurie ne mažiau kaip metus dirbo karštoje Helmando provincijoje. Afganistaniečių vertėjai nieko nepešė ir britų teismuose, tad kai kurie nelegaliai atvykę buvo išsiųsti atgal. Britanijos opozicija tokią politiką vadino gėdinga.
Tačiau kone labiausiai nuskambėjo estų sprendimas jiems talkinusius vertėjus palikti likimo valiai. Omaru pavadintas vertėjas, estams pasitraukus iš Helmando provincijos, paprašė prieglobsčio Estijoje dėl grėsmės gyvybei. Tačiau Estijos vyriausybė atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą. Esą bijodama pabėgėlių antplūdžio.
Lietuva Basiro palikti likimo valiai dabar jau neketina. Kone 7000 dolerių pavojingai kelionei į Europą išleidusį buvusį vertėją per savaitę iš Graikijos atsiskraidino į Lietuvą ir tikimasi, kad Migracijos departamentas artimiausiu metu jam suteiks politinį prieglobstį ar bent laikiną apsaugą. Kol sprendimas nepriimtas, Basiras negauna ir jokių socialinių išmokų, o jis sako teturintis kiek daugiau nei šimtą eurų. Jam padėti žada ir kartu su juo Afganistane buvę lietuvių kariai.
„Didžiausia problema šiuo metu yra jo finansai. Jam reikia lėšų, paprašėm jo ir patarpininkausim, kad jis atsidarytų sąskaitą ir kariuomenės nariai galėtų jam susiųsti pinigų“, – sakė Afganistane tarnavęs karys Tomas Pakalniškis.
Basirui dabar didžiausias nerimas dėl Afganistane likusios žmonos ir dvejų metų dukros.
Jis sako, kad dėl saugumo jos kas dvi dienas keičia vietą – būna tai pas jo mamą, tai pas savo tėvus. O grįžti į Afganistaną Basiras net negalvoja. Jo svajonės dabar – Lietuvoje.
