Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtame įraše tvirtinama:
„Milijonai ir net dešimtys milijonų aukų buvo išgalvotos klastotojų ir jų pasekėjų.
Jie naudojosi tokių akivaizdžių sovietų valdžios priešų, kaip Vokietijos ir Ukrainos naciai (hitlerininkai ir benderovcai), duomenimis (daugiausia nuomonėmis)...
A.Solženicynas sutiko su R.Conquesto skaičiavimais apie 6 mln. mirusiųjų nuo bado.
Jis manė, kad nuo 1936-1939 m. vykdytų valymų per metus mirė 1 mln. ar daugiau žmonių.
Dėl to nuo kolektyvizacijos iki Stalino mirties 1953 m. komunistai esą išnaikino 66 mln. žmonių.
Be to, jis kaltino sovietų valdžią dėl 44 mln. žmonių žūties per Didįjį Tėvynės karą.
Tai reiškia, kad dėl karo ir baisių jo padarinių buvo kalta Maskva, o ne nacių režimas Vokietijoje, fašistinės-nacionalistinės vyriausybės Europoje ir tikrieji karo kurstytojai Londone ir Vašingtone.
A.Solženicynas padarė išvadą, kad komunistai išžudė 110 milijonų žmonių. 1953 m. darbo stovyklose kalėjo tik 25 mln. žmonių“.
Užkliuvo garsūs istorijos tyrėjai
Žinutėje minimas Robertas Conquestas – amerikiečių istorikas ir rašytojas, SSRS istorijos specialistas. Išgarsėjo 1968 m. išleidęs knygą „Didysis teroras“ (ang. The Great Terror) – studiją apie masinį terorą SSRS XX a. trečiajame dešimtmetyje. Jis taip pat žinomas kaip Holodomoro Ukrainoje tyrinėtojas.
Aleksandras Solženicynas – rusų rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas. Vienas žymiausių rusų disidentų, Nobelio premijos laureatas.
Vienas garsiausiu jo kūrinių – gyvenimo Sovietų Sąjungos lagerių sistemoje istorija ir memuarai „Gulago archipelagas“.
Pirmą kartą išspausdintas Paryžiuje 1973 m. gruodį, tritomis tapo tikra sensacija, sukėlusia didžiulį sukrėtimą bei nušvietusia siaubingų represijų, vadovaujamų sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino, mastą.
Kūrinys, kurį pirmiausiai išleido sovietų emigrantų leidykla „YMCA Press“, buvo išverstas į 40 kalbų, o pasaulyje išspausdinta apie 10 mln. jo egzempliorių.
Apie ką rašė A.Solženicynas?
Pirmasis dviprasmiškumas, sudarantis sąlygas manipuliacijoms ir klastojimui, yra tai, kad minėtame „Facebook“ įraše nėra aiškios „režimo aukos“ apibrėžties.
Ar tai tik nuteistieji už „kontrrevoliucinę veiklą“, ar ir represuotieji administraciniu būdu (tremtiniai), be to, neaišku ar atsižvelgiama į netiesioginius nuostolius (mirę nuo bado laisvėje, vaikai ir t.t.).
Pats A.Solženicynas „Gulago archipelago“ antrajame tome pateikia tokį vertinimą:
„Emigravusio statistikos profesoriaus I. Kurganovo apskaičiavimais, nuo 1917 iki 1959 metų, be karo nuostolių, vien nuo teroro siautėjimo, malšinimų, bado, didžiulio mirtingumo lageriuose, įskaitant deficitą dėl sumažėjusio gimstamumo, — tai atsiėjo mums... 66,7 milijono žmonių gyvybių (be šio deficito — 55 milijonus). (...)
Žinoma, mes negarantuojame už profesoriaus Kurganovo pateiktus skaičius, bet neturime oficialių.
Kai tiktai pasirodys oficialūs, specialistai galės juos kritiškai sugretinti. (Jau dabar pasirodė keletas tyrimų, kuriuose pasinaudota nuslėpta ir apipešiota sovietine, informacija, tačiau siaubingi nužudytųjų skaičiai išryškėja tie patys)“.
Akivaizdu, kad A.Solženicynas pirmiausia kalbėjo apie visus tiesioginius ir netiesioginius gyventojų nuostolius Sovietų Sąjungos teritorijoje nuo 1917 iki 1953 m.
Antra, jis pripažino, kad jo pateiktas skaičius yra apytikslis, reikalauja nuodugnių tyrimų.
Tą patį jis pakartojo ir 1976 m. duodamas interviu Ispanijos televizijai.
Vėliau, kai atsirado galimybė susipažinti bent su dalimi SSRS archyvuose saugomų dokumentų, jis atkakliai nesilaikė savo pirminių vertinimų.
To pavyzdys – 2004 m. publikuotas leidinys „Stalino Gulago istorija“ (angl.The History of Stalin's Gulag), kurį rengiant dalyvavo Rusijos archyvų tarnybos ir Hooverio karo, revoliucijos ir taikos institutas.
A.Solženicynas buvo redakcinės kolegijos narys ir įžangos autorius, tačiau šiame leidinyje jis nebeminėjo 55 ar 66,7 milijono sovietinio teroro aukų.
Komunizmo aukų ne milijonai, o dešimtys milijonų
Tačiau tai nereiškia, kad „milijonus ir net dešimtis milijonų aukų išgalvojo klastotojai ir jų pasekėjai“.
Vienas autoritetingiausių Rusijos istorijos tyrimų ir žmogaus teisių gynimo centrų „Memorial“ nurodo, kad 1918-1987 m. baudžiamosios institucijos suėmė ir nuteisė 6 975 197 žmones (1958-1987 m. nuteista tik 12 000 žmonių).
Iš jų 4,7-5 mln. buvo suimti ir nuteisti dėl politinių motyvų, o mažiausiai 1 mln. buvo sušaudyti.
Be to, 1920-1952 m. iš viso buvo ištremta 5 584 200 žmonių.
Vadinasi, bendras politinių represijų aukų skaičius jokiu būdu nebuvo mažesnis nei 11 milijonų, o „Memorial“ tyrėjai pabrėžia, kad jų turimi duomenys yra neišsamūs ir aukų, tikėtina, būta daugiau.
Be to, negalima ignoruoti fakto, kad daug „nusikaltimų“, turinčių politinę potekstę SSRS buvo priskiriami prie baudžiamųjų veikų – „socialistinės nuosavybės vagystės“ ir panašiai.
Pavyzdžiui, „socialistinio turto grobstymą“ draudžiantis 1932 metų nutarimas numatė neadekvačias ir neproporcingos bausmes už veikas, už kurias nesocialistinėje visuomenėje būtų visai nebaudžiama arba baudžiama ne taip griežtai.
Sovietai vykdė griežtą baudžiamąją politiką grobstytojų atžvilgiu, todėl aiškiai atskirti politinius kalinius nuo nusikaltėlių, remiantis oficialiais šaltiniais, yra itin sudėtinga užduotis.
Už pavogtą vištą – kalėjimas
Kaip savo publikacijoje rašo publicistas ir istorikas Darius Indrišionis, sovietinėje baudžiamojoje teisėje „grobstymas“ buvo siejamas tik su nelegaliu valstybinio ar visuomeninio turto savinimusi: privataus asmens turto pasisavinimas – jau „vagystė“.
„Terminą „grobstymas“ reikia įvertinti pačios sovietinės valdžios neteisėtų veiksmų kontekste: režimas, kuris be skrupulų vykdė plataus masto nacionalizaciją, nusavino piliečių turtą, suformavo savitą jų požiūrį į nacionalizuotą turtą – tai, ką pats režimas įvardijo kaip „socialistinę nuosavybę“.
Didėjant nacionalizacijos užmojams, vis didesnė supančios materijos dalis tapo „socialistine nuosavybe“, o režimo pasiūlyti oficialūs apsirūpinimo būdai ilgainiui ėmė nebetenkinti visuomenės poreikių.
Ten, kur paklausa – ten ir pasiūla, taigi atsirado asmenų, nelegaliais (režimo požiūriu) būdais pasisavinančių režimui priklausantį (režimo požiūriu) turtą, jį nelegaliai (vėlgi – režimo požiūriu) realizuojančių ir už tai nusipelnančių tam tikrų represijų“, – paaiškina D.Indrišionis.
Nužudyti be dokumentų ir liudytojų
Reikėtų nepamiršti, kad informaciją apie politinį persekiojimą ir terorą sovietų valdžia dažnai sąmoningai slėpė ir klastojo.
Tokio klastojimo pavyzdį savo atsiminimuose pateikia Ivanas Solonevičius, remdamasis savo brolio Boriso, kuris taip pat kalėjo Baltosios–Baltijos jūrų kanalo lageryje ir dirbo šios įkalinimo įstaigos gydytoju, patirtimi:
„Kiekvieną dieną lagerio sanitariniame sąraše turėjome įrašyti skaičių, dažniausiai vienaženklį, pranešamą iš trečiojo padalinio ir reiškiantį sušaudytųjų skaičių. Kur ir kaip jie buvo sušaudyti, oficialiai taip ir liko nežinoma.
Šis skaičius buvo įrašomas skiltyje „Mirusieji už lagerio linijos“, o Borisas turėjo sugalvoti diagnozes ir atitinkamose asmens kortelėse įrašyti exitus laetalis.
Tai buvo tylūs sušaudymai – labiausiai paplitęs sušaudymų tipas SSRS“.
15min verdiktas: melas. Pirma, A.Solženicynas niekada neteigė, kad sovietų represinė mašina tiesiogiai išžudė 60 milijonų žmonių. Antra, bendras komunistinio režimo aukų skaičius bet kuriuo atveju yra itin didelis ir net pagal kukliausius skaičiavimus viršija dešimt milijonų žmonių, neskaitant visų represuotųjų, taip pat netiesioginių nuostolių.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
