„Facebook“ tinkle platinamoje žinutėje teigiama:
„Ar žinote, kas tai yra „Nikaragvos precedentas-86“, apie kurį po puolimo Kursko srityje ėmė prisiminti kai kurie Vakarų „realios politikos“ mokyklos politologai?
Kalbame apie 1986 06 27 JT Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą byloje „Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas“, pagal kurį JT Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimu buvo nustatytos „agresijos aukos gynybos ribos“ ir aiškiai nustatyta bei konstatuota: „pripažinta agresijos auka NEGALI aneksuoti ar okupuoti agresiją įvykdžiusios valstybės teritorijos“.
Pilietiniai karai Salvadore ir Nikaragvoje
Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas, apie kurį kalba žinutės autorius, buvo priimtas dėl Nikaragvos pilietinio karo metu vykusių įvykių.
Nuvertus autoritarinę Anastasio Somozos vyriausybę, valdžią užgrobė kairieji radikalai sandinistai, kurie pradėjo pertvarkyti politinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą pagal socialistinės ideologijos principus.
Jų veiksmams griežtai priešinosi dalis Nikaragvos gyventojų, kurie netrukus peraugo į antikomunistinį partizaninį pasipriešinimą.
Partizanus rėmė ir Lotynų Amerikos dešinieji režimai, ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Ronaldo Reagano respublikonų administracija.
Per Nikaragvos pilietinį karą JAV kariuomenė, be kita ko, vykdė Nikaragvos uostų jūrines blokadas ir net statė minas jų vandenyse.
Dėl tokio aktyvaus JAV kišimosi į Nikaragvos pilietinį karą 1986 m. birželio 27 d. JT Tarptautinis Teisingumo Teismas priėmė sprendimą.
Kas yra agresija ir kur baigiasi teisė į savigyną
Jungtinės Valstijos savo veiksmus prieš Nikaragvą teisino tuo, kad ši valstybė iš tikrųjų organizavo ginkluotus išpuolius prieš Salvadorą.
Šis buvo sudaręs savitarpio pagalbos sutartį su Jungtinėmis Valstijomis, todėl buvo aiškinama, kad Amerikos vyriausybė, vadovaudamasi JT Chartijos 51 straipsniu, turėjo teisę įsikišti į konfliktą ir pradėti karinius veiksmus prieš Nikaragvą.
Ši pozicija buvo grindžiama Salvadoro valdžios institucijų pareiškimais, kad iš Nikaragvos teritorijos prieš ją buvo vykdomi teroristiniai išpuoliai ir kad tai „iš tikrųjų“ yra „ginkluota agresija“.
Sandinistų vadovybė Nikaragvoje šiuos įvykius vertino kaip pilietinį karą pačiame Salvadore ir viešai pareiškė norinti sustabdyti tarpvalstybinę prekybą ginklais.
Dėl to kilo ginčas: ar Nikaragvos valdžios institucijų aktyvi parama marksistinėms sukarintoms grupuotėms, įskaitant jų ginklavimą, mokymą ir prieglobstį savo suverenioje teritorijoje, gali būti laikoma agresijos forma?
Ir ar trečiosios šalies įsikišimas pagal savitarpio pagalbos sutartį yra leistina savigyna?
JT Tarptautinis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad teisinės pasekmės tiek agresoriui, tiek aukai, besąlygiškai atsiranda tik tada, kai užpulta valstybė oficialiai ir nedviprasmiškai pareiškia šį faktą.
Be to, tam, kad šis faktas būtų konstatuotas, turi įvykti „reikšminga“ užpuolusios šalies ginkluotųjų pajėgų invazija.
Tačiau Salvadoras niekada aiškiai nepaskelbė, kad yra Nikaragvos agresijos auka, ir nepateikė patikimų įrodymų, kad būtent Nikaragvos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į jo teritoriją.
Tas pats pasakytina ir apie kitas JAV sąjungininkes regione.
Be to, Nikaragvos valdžios institucijos nebuvo pareiškusios, kad puola Salvadorą ir ketina užimti visą jo teritoriją ar jos dalį.
Atsižvelgdamas į visus šiuos faktus, Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė, kad JAV intervencija, įskaitant karinę, buvo perteklinė ir neteisėta.
Sprendime visiškai neminima teritorijos okupacija ar aneksija.
-
JT teisių grupė teigia, kad Nikaragva įvykdė egzekuciją 40 žmonių
-
Rusijos užsienio reikalų ministras ir Nikaragvos lyderis pasišaipė iš JAV sankcijų
-
Nikaragvos parlamentas uždaro vietos Raudonąjį Kryžių
-
TTT atmetė Nikaragvos prašymą imtis priemonių dėl Vokietijos paramos Izraeliui
-
Nikaragvoje uždaryta 1,5 tūkst. nevyriausybinių organizacijų, nurodė vyriausybė
„Nikaragvos precedentas“ neturi nieko bendra su karu Ukrainoje
1986 m. Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme kilo ginčas dėl trečiosios šalies karinės intervencijos, grindžiamos savigynos teise, leistinumo tokiomis sąlygomis, kai agresijos faktas nėra neginčijamai teisiškai nustatytas.
Tačiau Ukrainos kariuomenės įvykdytos Rusijos Federacijos teritorijos dalies okupacijos faktas negali būti laikomas agresija, nes okupacijos faktas (ir okupacinio režimo įvedimas) nėra tapatus „agresijos“ sąvokai, kurios turinys atskleistas 1974 m. gruodžio 14 d.
Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo, kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės – 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.
Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje „Dėl agresijos apibrėžimo“, priimtoje siekiant nubrėžti agresijos fakto nustatymo gaires Saugumo Tarybai.
Nors ši rezoliucija, kaip tarptautinės teisės šaltinis, savaime nėra privalomo pobūdžio, joje įtvirtintos nuostatos atspindi tarptautinę paprotinę teisę, jomis vadovaujasi ir JT Tarptautinis Teisingumo Teismas.
Pagal šios rezoliucijos 2 straipsnį, valstybės įvykdytas ginkluotos jėgos panaudojimas pažeidžiant JT Chartiją, sudaro agresijos akto prima facie įrodymą, o 3 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis agresijos aktų sąrašas.
Šios rezoliucijos 2 straipsnyje teigiama:
„Pirmasis valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas pažeidžiant Chartiją yra prima facie agresijos akto įrodymas, nors Saugumo Taryba, vadovaudamasi Chartija, gali padaryti išvadą, kad agresijos akto nustatymas būtų nepagrįstas atsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes, įskaitant tai, kad atitinkami veiksmai ar jų padariniai nėra pakankamai sunkūs.“
Svarbu ne tik ginkluotos jėgos panaudojimo ar kitos šalies teritorijos užgrobimo faktas – agresorius yra tik tas, kuris pirmas panaudojo jėgą be JT Saugumo Tarybos leidimo.
Pirmoji ginkluotą agresiją prieš Ukrainą panaudojo būtent Rusija ir šis faktas užfiksuotas JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje A/RES/ES-11/1, kuri aiškiai pavadinta: „Agresija prieš Ukrainą“.
Šiame dokumente, be kita ko, išreiškiamas „apgailestavimas dėl Rusijos Federacijos įvykdytos agresijos prieš Ukrainą pažeidžiant Chartijos 2 straipsnio 4 dalį“.
Iš šių teisinių apibrėžimų ir Jungtinių Tautų pripažintų faktų akivaizdu, kad būtent Rusijos Federacija pirmoji panaudojo jėgą pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją.
Būtent ją JT Generalinė Asamblėja pripažino agresore, o Ukraina buvo ir tebėra auka.
Todėl įsiveržimas į Rusijos Kursko sritį ir kai kurių jos rajonų okupacija negali būti laikomi agresijos aktu, nes šių veiksmų buvo imtasi vykstant karui, pradėtam prieš Ukrainą ir nukreiptam ginti jos suverenitetą tarptautiniu mastu pripažintose ribose.
15min verdiktas: melas. Vadinti Ukrainos įsiskverbimą agresija yra tiesioginis galiojančių tarptautinės teisės normų iškraipymas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
