Socialiniuose tinkluose kai kurie vartotojai pastaruoju metu ėmė dalytis vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas, kaip teigiama, „dirbtinio žemės drebėjimo eksperimentas“.
„Twitter“ tinkle maždaug prieš mėnesį pradėtas platinti vaizdo įrašas sulaukė daugybės patiktukų ir pasidalijimų.
Prieraše anglų kalba taip pat tvirtinama, kad tai – dirbtinio žemės drebėjimo eksperimento įrašas, tačiau dar priduriama, kad jis įrodo, kad visi išankstiniai įspėjimai apie Turkijoje įvyksiančią nelaimę buvo ne iš piršto laužti.
Iš kur atsirado įrašas?
Priešingai nei tvirtinama socialiniuose tinkluose, įraše užfiksuotas visai ne „dirbtinio žemės drebėjimo eksperimentas“, o požeminiai branduoliniai bandymai.
1971 m. lapkričio 6 d. negyvenamoje Amčitkos saloje (Aleutų salos Aliaskoje, JAV) buvo susprogdintas branduolinis užtaisas „Cannikin“.
Didžiausias Jungtinių Valstijų atliktas požeminis branduolinis bandymas „Cannikin“ buvo vienas iš trijų požeminių branduolinių bandymų, atliktų skirtingose šios 43 mylių (69 kilometrų) ilgio Aleutų grandinės salos vietose.
Šis bandymas, kainavęs 200 mln. dolerių, buvo atliktas siekiant išbandyti kovinę antibalistinių raketų galvutę, skirtą ABM raketai „Spartan“.
Jį sudarė 5 megatonų galios termobranduolinė bomba, susprogdinta 50 pėdų skersmens kameroje, esančioje 5875 pėdų (1790 metrų) šachtos apačioje.
Šis sprogimas buvo 250 kartų galingesnis už ant Hirosimos numestą bombą.
Sprogimo metu buvo užfiksuotas 6,8 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, per kurį gruntas pakilo į maždaug 20 pėdų (apie 6 metrų) aukštį.
Tokio paties stiprumo žemės drebėjimas 2010 metais nusiaubė Haitį.
Antrojo pasaulinio karo metais Amčitkos saloje buvo karinis forpostas, o šio objekto aerodromas ir bazinė stovykla buvo pakartotinai panaudoti branduolinių bandymų programai.
Visą vaizdo įrašą galima pamatyti čia, o socialiniuose tinkluose dabar platinamas gerokai apkarpytas variantas.
Žemės drebėjimai neprognozuojami
Nėra jokio moksliškai patikimo būdo, kaip nuspėti artėjančius žemės drebėjimus ar jų stiprumą.
Tai procesų, kurie vyksta žemės gelmėse, pasekmė. Dažniausiai – dėl litosferos tektoninių plokščių judėjimo.
Mokslininkai gali tik stebėti žemės drebėjimų dažnį, analizuoti vietas, kuriose ilgainiui žemės drebėjimų tikimybė yra didžiausia.
Įvairios mokslo organizacijos stengiasi geriau suprasti žemės drebėjimus, tikėdamosi, kad galiausiai galės nuspėti žemės drebėjimo dydį, vietą ir laiką, kada jis įvyks.
JAV geologinių tyrimų tarnyba (angl. U.S. Geological Survey, USGS) rengia požeminių smūgių prognozes, kuriose nurodoma tikimybė ir tikėtinas požeminių smūgių skaičius regione po didelių žemės drebėjimų.
Tačiau net ir moderniausios sistemos apie pavojų praneša likus kelioms minutėms ar net sekundėms iki smūgio.
Per pastarąjį pusšimtį metų mokslininkai bandė nuspėti žemės drebėjimus keliais metodais – stebėta gyvūnų elgsena, radioaktyviųjų dujų radono emisija, elektromagnetiniai signalai.
Kartais buvo matyti dėsningumų, tačiau nepakankamai patikimų daryti mokslines išvadas.
Daugiausia žemės drebėjimų būna ten, kur yra vadinamieji aktyvieji plokščių pakraščiai – kur plokštės viena nuo kitos tolsta arba susiduria.
Turkija, kur vasarį įvyko žemės drebėjimas, priklauso Viduržemio jūros regionui, laikomu tektoniškai vienu sudėtingiausių – čia žemės drebėjimai kyla itin dažnai.
Tokio paties stiprumo kaip šį kartą – 7,8 balo – stiprumo žemės drebėjimas rytinėje dalyje 1939-aisiais nusinešė beveik 33 tūkst. gyvybių.
Taip pat skaitykite: Košmaras Turkijoje: du žemės drebėjimai regione pareikalavo beveik 5 tūkst. gyvybių.
Sąmokslo teorijomis apaugusi nelaimė
Vasario pradžioje Turkiją ir Siriją supurtė 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas, dėl kurio žuvo daugybė žmonių.
Turkijoje užfiksuoti aukų skaičiai – tai daugiausia gyvybių nusinešusi stichinė nelaimė per visą šalies istoriją nuo Osmanų imperijos laikų.
Netrukus po praūžusios nelaimės informacinėje erdvėje imta dalytis be konteksto pateikta žinute, kurioje buvo vardijamos aštuonios šalys, kurios atšaukė savo diplomatus ir evakavo ambasadų darbuotojus prieš pat įvykstant daugybę gyvybių nusinešusiam žemės drebėjimui.
Nors atstovybių veikla išties buvo pristabdyta, o jų darbuotojams rekomenduota išvykti iš šalies, tai niekaip nesusiję su pražūtinga gamtos stichija ir neįrodo, kad žemės drebėjimas buvo „dirbtinai organizuotas“.
Kiek anksčiau, Turkijoje ir Sirijoje tebeieškant išgyvenusiųjų po žemės drebėjimų, imtos kurti melagienos apie jų priežastis.
Viena aktyviausiai platinamų – esą jį sukėlė amerikiečių finansuojama atmosferos tyrimų programa HAARP, minėta jau ne vienoje sąmokslo teorijoje.
Tokia prielaida klaidinga – šiems tyrimams naudojamas Aliaskoje įrengtas radijo siųstuvas gali paveikti tik nedidelę dalį virš jo esančio oro.
Socialinių tinklų vartotojai tuomet aiškino, esą žemės drebėjimai yra NATO arba JAV bausmė Turkijai (čia, čia, čia, čia) dėl įvairių pastarojo meto sprendimų, pavyzdžiui, prieštaravimo Švedijos narystei Aljanse.
HAARP (angl. High-Frequency Active Auroral Research Program – Aukšto dažnio aktyviosios auroros tyrimų programa) vadinamas mokslinkų bandymas ištirti jonosferos, viršutinio atmosferos sluoksnio, esančio 50–965 km virš Žemės paviršiaus, savybes ir elgseną. Tai yra riba tarp žemutinės atmosferos, kurioje gyvename, ir kosmoso vakuumo.
Šią programą finansuoja JAV kariuomenė, vyriausybė ir Aliaskos universitetas.
Tyrimams naudojamas galingiausias pasaulyje aukšto dažnio siųstuvas, kuris gali būti naudojamas laikinai sužadinti ribotą jonosferos sritį.
Joje vykstantys fizikiniai procesai stebimi pasitelkus sudėtingą mokslinių arba diagnostinių prietaisų rinkinį.
Šis stebėjimas turėtų padėti mokslininkams geriau suprasti procesus, kurie nuolat vyksta natūraliai stimuliuojant Saulei.
HAARP nėra masinio naikinimo ginklas – šią sąmokslo teoriją yra paneigęs faktų tikrinimo tinklalapis „AfricaCheck“.
Dėl ko vyksta žemės drebėjimai?
Ši katastrofa buvo natūralus ir net tikėtinas reiškinys. Kodėl ji įvyko ir buvo tokia pragaištinga, paaiškino britų visuomeninis transliuotojas BBC.
Žemės pluta sudaryta iš atskirų gabalų, vadinamų plokštėmis, kurios glaudžiasi viena prie kitos. Jos dažnai bando judėti, bet trintis į gretimą plokštę saugo nuo didesnių planetos paviršiaus pokyčių.
Tačiau kartais spaudimas taip sustiprėja, kad viena plokštė staiga užšoka ant kitos. Kaip tik tuomet įvyksta žemės drebėjimas. Šį kartą Arabijos plokštė judėjo į šiaurę ir trenkėsi į Anatolijos plokštę. Italijos mokslininkai paskaičiavo, kad žemės plokštės poslinkis gali būti 190 km ilgio ir 25 km pločio.
Nyderlandų seismologijos ekspertas Frankas Hoogerbeetsas iš tiesų trys dienos iki katastrofos įspėjo, kad gali įvykti panaši nelaimė.
„Anksčiau ar vėliau šiame regione (pietų-centrinėje Turkijoje, Jordanijoje, Sirijoje, Libane) įvyks maždaug 7,5 balo stiprumo žemės drebėjimas“, – vasario 3-iąją jis parašė savo paskyroje „Twitter“.
Jau po žemės drebėjimų bangos F.Hoogerbeetsas paaiškino, kad dėl jų smarkiai pasikeitė įtempio pasiskirstymas visame regione, todėl seisminis aktyvumas sumažėjo iki Palestinos: „Akivaizdu, kad regionas persitvarko.“
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.