Prausdavosi lietaus vandeniu
„Anksčiau gyvenome kitoje vietoje, pardavinėjome įvairius daiktus „blusų turguje“. Buvo sunku, purvina, nehigieniška, aplink mėtėsi galybė šiukšlių. Gyvenome labai skurdžiai, antisanitarinėmis sąlygomis, be vandens. Naudojome smirdančius puodus lietaus vandeniui rinkti. Vaikai maudydavosi kas 4–5 mėnesius. Dabar gyvename nepalyginamai švariau ir geriau, turime viską: tualetą, tekantį vandenį“, – įsitaisiusi ant čiužinio, pasakojo belgradietė Mila Jovanovič, kai ją aplankė grupė Europos Sąjungos (ES) šalių žurnalistų.
Moteris – viena iš 260 žmonių, kurie buvo perkelti iš neteisėtų statinių į naujus socialinius būstus. Kol vyko statybos, jos šeima laikinai apsistojo konteineriuose. Jau ten gyvenimo sąlygos buvo nepalyginamos geresnės – įvesta elektra, įrengtas WC, iš krano tekantis vanduo, bet bute – dar patogiau. Orlovske, Belgrado priemiestyje netoli Dunojaus, šeima įsikūrė prieš trejus metus.
Jie gavo trijų kambarių butą. Kambarys, kuriame moteris priėmė svečius, apstatytas kukliai, bet švarus. Prie vienos sienos įrengta nedidelė virtuvėlė, netoliese – spinta, priešais stovi stalas, ant sienos kabo televizorius, matyti kompiuterio klaviatūra. Prie lango stovi sofa, bet sėdėti ir greičiausiai miegoti naudojami ir du ant grindų padėti čiužiniai. Grindys nuklotos kilimais, dar vienas kabo ant sienos.
Prie M.Jovanovič glaustėsi trys vaikai – 9-erių Sibela, pora metų jaunesnis Ervinas ir dar dvejais jaunesnė pagrandukė Elmedina. Kai moteris atsiprašė nekalbanti angliškai (nors „thank you“ – ačiū – ištarė be klaidų), vyresnioji dukra pasigyrė mokykloje besimokanti šios kalbos. Tiesa, bendrauti ne tik angliškai, bet ir serbiškai ji drovėjosi. Tik berniukas noriai leido glostyti savo augintinį – kelių mėnesių juodą kaip smala kačiuką.
„Svarbiausia, kad vaikai eina į mokyklą, mokosi nuolat, neišmetami“, – džiaugėsi pašnekovė. Iki pradinės mokyklos, kurią lanko visi vaikai iš jos 12 butų namo, – penkios stotelės autobusu. Yra dar viena arčiau, bet į tą nepriėmė, – esą būtų per daug romų vaikų. Kad ir tolesnė, mokykla mažiesiems patinka. Mokytojos malonios, neišskiria nė vieno dėl tautybės, padeda, jei kam nesiseka, ir į ekskursijas priima, net jei romai neišgali skirti pinigų. Galbūt todėl Sibela tyliai prasitarė, kad užaugusi norėtų mokytojauti.
M.Jovanovič gauna 17 tūkst. dinarų (apie 140 eurų) pašalpą – tiek užtenka sumokėti už komunalines paslaugas. Šeimoje dirba tik moters sutuoktinis, bet jo pajamos nepastovios – randa tik padienių darbų: tai statybose, tai kam nors padeda namie, tai renka metalą ir kitas perdirbti tinkamas atliekas. Todėl jo ir nesutikome – buvo išėjęs padirbėti pas kaimyną.
Nuolatiniam darbui vyro niekas nepriima – gali būti, kad ne tiek dėl tautybės, kiek dėl sveikatos. Kosovo musulmonas Ismaijlas Gaši per karą buvo sužeistas į galvą ir dešinę ranką, atsidūrė Makedonijoje, galiausiai – Serbijoje. Buvo vedęs, bet jo žmona mirė vos 32-ejų. Dėl sužeidimų I.Gaši tapo neįgalus, o dėl patirtų išgyvenimų kamuoja potrauminio streso sindromas. Abiejų sutuoktinių širdys nesveikos, moteris turi nuolat gerti raminamuosius.
Vaikams nori išsilavinimo ir geresnio gyvenimo
Smulkaus sudėjimo, jaunatviškai apsirengusios romės nepavadintum senute, bet veidas atrodo suvargęs. Paklausta amžiaus pašnekovė nusijuokė: „Niekada jo neslepiu. Man – 47-eri, nors atrodau vyresnė. Kai kas duoda ir 60 metų. Tai – sunkaus gyvenimo pasekmė.“
Paklausta amžiaus pašnekovė nusijuokė: „Niekada jo neslepiu. Man – 47-eri, nors atrodau vyresnė. Kai kas duoda ir 60 metų. Tai – sunkaus gyvenimo pasekmė.“
Ji pasakojo baigusi tik pradinę mokyklą (privalomas nemokamas pradinis mokslas Serbijoje trunka 8 metus), toliau nebesimokė, nes tėvai neišgalėjo. Pirmas vyras, su kuriuo susilaukė keturių dukrų, mirė. Šios gyvena atskirai, nes jau ištekėjusios, pačios turi vaikų, visos įgijusios šiokį tokį išsilavinimą. Trys dukros, baigusios specialius kursus, dirba kirpėja, pardavėja ir slaugytoja. M.Jovanovič užaugino ir du vyro vaikus iš pirmos santuokos. Kartu gyvena tik nepilnametis sūnus, kuris ir pats yra vedęs. Marti, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi lyg mažųjų sesuo, netrukus švęs 15-ąjį gimtadienį.
Kad ir nelengva verstis, romė net nesvajoja kraustytis kitur, juoba keliauti į užsienį. „Gimiau Belgrade. Čia – mano Serbija, čia gera gyventi. Kaimynai su mumis elgiasi gerai. Iš pradžių serbai galvojo, kad kelsime pavojų, buvo nusiteikę priešiškai, bet dabar santykiai puikūs. Visada sveikinamės, puikiai sutariame, vaikai kartu eina į mokyklą.“
Mūsų vairuotojas, kokių 25-erių vaikinas, vėliau paklaustas nuomonės apie romus pirmiausia atsiduso. Daugeliui serbų šios tautos atstovai nepatinka – esą dėl nešvaros, menkos higienos. „Bet man, mano draugams vienodai, visi esame žmonės“, – patikino jis.
Baigiantis pokalbiui M.Jovanovič įsisvajojo: „Noriu, kad vaikai būtų išsilavinę, gudrūs, kad gyventų geriau už mus. Kuo geriau jie gyvens, tuo man bus geriau. Padarysiu viską, ką galiu, kad stumčiau savo vaikus pirmyn.“
Perkėlė daugiau nei 500 žmonių
Kelerių metų senumo UNICEF duomenys rodo, kad vos apie 30 proc. romų Serbijoje baigia pradinį mokslą. Tik kas dešimtas lanko vidurinę mokyklą – tarp kitų tautybių vaikų tokių yra bent 86 proc. Tik 4 proc. mažųjų romų įgyja priešmokyklinį ugdymą – aštuoniskart mažiau nei kitų tautybių vaikų. Be to, romų vaikai net 15 kartų dažniau lanko neįgaliesiems pritaikytas specialias mokyklas.
Iš palaikių nehigieniškų būstų į patogius iki šiol persikėlė 110 romų šeimų, iš viso – 512 žmonių (267 vyrai ir 245 moterys).
2011 metų surašymo duomenimis, Serbijoje gyvena 147,6 tūkst. romų tautybės žmonių (2,1 proc. visų gyventojų), nors neoficialiai jų priskaičiuojama 400–500 tūkst. Daugelis jų nuo seno gyveno neformaliuose būstuose. JT agentūra UNOPS su JT Žmogaus teisių komisaro biuru bei Belgrado valdžia parengė projektą romų gyvenimo sąlygoms pagerinti. ES projektui skyrė 3,6 mln. eurų. Miestas savo ruožtu padėjo parengti planus ir techninę dokumentaciją, išdavė leidimus, atvedė reikiamas komunikacijas.
Naujų būstų vietos buvo parinktos atsižvelgus ne tik į techninius reikalavimus, bet ir darbo, švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų prieinamumą. Perkėlimas vyko ne prievarta, bet konsultuojantis su šeimomis, joms buvo suteikta praktinė pagalba.
Iš palaikių nehigieniškų į patogius būstus iki šiol persikėlė 110 romų šeimų, iš viso – 512 žmonių (267 vyrai ir 245 moterys). Didžiuma – 59 šeimos (260 žmonių) įsikūrė socialiniuose būstuose Orlovske, Mislodžine ir Jabučki Rite. Šie naujai pastatyti socialiniai būstai priklauso savivaldybei, gyventojams reikia susimokėti tik už komunalines paslaugas. 41 šeima (205 žmonės) apsigyveno kaime, dešimčiai šeimų (47 žmonių) buvo skirta parama ligtoliniams būstams rekonstruoti.
Visi naujakuriai gavo būtiniausią įrangą (virykles, skalbykles, šaldytuvus), apsigyvenusieji kaime ir likusieji savuose namuose – dar ir įrankių, leidžiančių gauti pajamų. Visi 140 mokyklinio amžiaus vaikų, kurie persikėlė į socialinius būstus ar liko rekonstruotuose namuose, gavo nešiojamuosius kompiuterius, kurie reikalingi mokslui.
Antrame šio projekto etape, kuriam ES skyrė dar 1,5 mln. eurų, būrys romų turėtų būti iškeldinta iš konteinerių. Iki 2019 metų vasario planuojama pastatyti 23 socialinius butus, dar 27 šeimos persikels į kaimą.
Grupės ES šalių žurnalistų kelionę į Belgradą surengė Europos žurnalistikos centras kartu su Europos Komisijos Kaimynystės ir plėtros derybų departamentu (DG NEAR). Rašinio turiniui įtakos tai neturi.
