Lvivo miesto centro gatvių ir aikščių išdėstymas išliko panašus į tokį, koks jis buvo viduramžius, todėl šis senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Šio miesto architektūroje Rytų Europa prisiliečia prie savo itališko ir vokiško paveldo – tokia kultūrų sintezė suteikia Lvivui savitą vizualinį identitetą.
Karo su Rusija metu šiam miestui teko iššūkis yra integruoti dešimtis tūkstančių gyventojų, persikėlusių čia iš Rytų Ukrainos, neprarandant savo unikalios estetikos ir nesužlugdant savo pastangų tapti tvariu, gyventi tinkamu Europos miestu.
Prieglobsčio ieškotojai buvo apgyvendinti mokyklose ir sporto arenose, paverstose pastogėmis, iš pradžių – tiesiog atvirose patalpose su čiužiniais ant grindų, vėliau erdvės buvo padalytos japoniško stiliaus medinėmis pertvaromis, sukurtomis per Fukušimos žemės drebėjimą.
Pastaruoju metu šimtai šeimų persikėlė į parkuose ir tuščiose aikštelėse įrengtus lengvos konstrukcijos kilnojamus būstus.
Tačiau nuolatinis būstas kainuoja tiek pat, kiek laikinieji nameliai – maždaug 70 JAV dolerių už kiek mažiau nei kvadratinį metrą – taigi, paaiškino vyriausiasis miesto architektas Antonas Kolomeicevas, buvo nuspręsta, kad Lvivas imsis daugiabučių statybos.