Šiaurės jūrų kelias
E.Buchanan prognozuoja, kad šiemet galios varžybas dėl Arkties gali suintensyvinti Rusijos stiprinama Šiaurės jūrų kelio kontrolė.
Šiaurės jūrų kelias – įvairioms šalims patraukli laivybinė magistralė, leidžianti sutrumpinti krovinių gabenimo laiką ir sumažinti kaštus. Plytintis Rusijos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir „apglėbęs“ Rusijos pakrantę palei Arkties vandenyną, šis transporto koridorius turi ilgą su Rusija susijusią istoriją.
Neseniai Rusija įvedė naujas taisykles, skirtas riboti užsienio laivų tranzitą Šiaurės jūrų kelyje. Reikalaujama, kad užsienio valstybė apie savo laivų judėjimą Šiaurės jūrų keliu informuotų Rusiją likus 45 paroms iki patekimo į šią laivybos magistralę. Taip pat bus reikalaujama į laivą priimti rusų locmaną ir sumokėti padidintą tranzito mokestį.
Maskva tikina turinti teisę neleisti Šiaurės jūrų keliu judėti tiems laivams, kurie pažeidžia naujas taisykles.
E.Buchanan rašo, kad pastaraisiais metais V.Putinas skiria vis daugiau dėmesio Šiaurės jūrų keliui, tapusiam svarbiausia Rusijos Arkties strategijos dalimi.
Arkties angliavandenio ištekliai nebėra vienintelė Kremliaus strategijos Arktyje varomoji jėga – daugiausia dėl užsitęsusios naftos kainų stagnacijos. Todėl, panašu, nauju Rusijos prioritetu tapo siekis kontroliuoti tranzitą Arktyje.
Ekspertė rašo, kad naujos Šiaurės jūrų kelyje įvestos taisyklės sufleruoja, kaip pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino požiūris į regioną.
2000-aisiais V.Putinas teigė, esą „nepriimta kam nors turėti išskirtines teises naudotis Šiaurės jūrų keliu“.
Tačiau dabar Rusija, remdamasi Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) 234-uoju straipsniu, naudojasi išskirtinėmis teisėmis tam, kad pakeistų tranzito per Arktį taisykles.
Šis straipsnis suteikia Arkties pakrantės valstybėms, pasirašusioms UNCLOS, teisę pritaikyti laivybos taisykles savo Arkties išskirtinėje ekonominėje zonoje. Daugiausia – dėl aplinkosaugos priežasčių.
Taip šalims suteikiama galimybė apriboti užsienio laivų navigacijos laisvę ar jų teisę judėti per tarptautinius vandenis.
Kai kam 234-asis straipsnis nėra pakankamas argumentas, nes jie Šiaurės jūrų keliui priklausantį Beringo sąsiaurį suvokia kaip tarptautinį, kuriam UNCLOS nėra taikomas. Ar Beringo sąsiauris yra tarptautinis, ar vidinis kanalas, priklauso nuo skirtingų tarptautinės teisės interpretacijų. Akivaizdu, kad Maskva pademonstravo savo teisės supratimą.
Pasak E.Buchanan, dėl sustiprintų karinių pajėgumų palei Arkties pakrantę dabar Rusija turi svarų žodį dėl to, kas gali patekti į poliarinį Šilko kelią.
D.Trumpo Arkties strategija
E.Buchanan rašo, kad regioninės varžybos gali suintensyvėti dėl naujos JAV Arkties strategijos vykdymo. Naujoji skirsis nuo Baracko Obamos laikų strategijos, kurioje daugiausia dėmesio buvo skiriama klimato kaitai ir aplinkosaugai.
Pasak E.Buchanan, galima tikėtis, jog JAV bus „reakcingos“, ypač į išaugusią Maskvos ir Pekino įtaką regione. Jos nuomone, reakcinga strategija retai yra naudinga, be to, ji nepadeda sėkmingai iškomunikuoti ilgalaikių interesų.
Analitikės teigimu, greičiausiai neverta tikėtis, kad D.Trumpas turi ilgalaikę viziją Arkčiai: jis siekia saugomoje Aliaskos teritorijoje pradėti naftos gavybos darbus.
D.Trumpo biudžeto 2020-iesiems siūlyme numatytas kur kas mažesnis finansavimas aplinkosaugos iniciatyvoms Arkties regione.
Teritorinės pretenzijos
E.Buchanan rašo, kad dar viena sritis varžyboms, galimai išaugsiančioms į konfliktus – teritorinės pretenzijos į Šiaurės ašigalį. Jų turi Rusija, Danija ir Kanada.
Rusija 2015-aisiais sugrįžo prie teritorinių pretenzijų, kurios buvo atmestos 2001-aisiais dėl geologinių įrodymų trūkumo.
Maskva pateikė įrodymų, paremiančių argumentą, kad Lomonosovo ir Mendelejevo kalnagūbriai yra žemyninio Rusijos šelfo tęsinys, priklausantis Rytų Sibirui. Į šiuos kalnagūbrius taip pat pretenduoja Danija.
Tiek Rusija, tiek Danija bendradarbiauja siekdamos deeskaluoti teritorines pretenzijas į Šiaurės ašigalį.
Pasak analitikės, neaišku, ar šios diskusijos galiausiai taps solidžia politika ir formaliu susitarimu. Tiesa, sutartis nebūtų išskirtinė, nes bendradarbiavimo sutartys dėl jūrų sienų Arktyje yra gana dažnos. Pavyzdžiui, Norvegija ir Rusija yra sudariusios susitarimą dėl Barenco jūros.
Nustebinti gali Kanada, kuri 2019-aisiais JT Žemyninio šelfo ribų komisijai pateiks formalią pretenziją dėl Arkties.
Suskystintos gamtinės dujos
Anot E.Buchanan, energija, ypač suskystintos gamtinės dujos (SGD), gali tapti dar vienu varžybų Arktyje faktoriumi: dosnūs Arkties gamtiniai ištekliai gali tapti Rusijos ekonomikos pagrindu.
Kol kas ekonominė nauda gaunama iš suskystintų dujų Jamalo pusiasalyje. Už tai galima dėkoti į suskystintų gamtinių dujų gamintoją „Novatek“ investuojančioms užsienio kompanijoms, tarp jų ir Saudo Arabijos „Aramco“.
„Novatek“ yra įsikūrusi Arkties pusiasalyje, todėl gamintojai, norėdami saugiai tiekti dujas Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalims, gali pasinaudoti Šiaurės jūrų keliu. Paklausa dujoms ypač auga Pietryčių Azijos valstybių tarptautinei organizacijai priklausančiose šalyse.
Kad apsaugotų ekonominius interesus, Rusija sustiprino karinius pajėgumus regione iš naujo atidarydama sovietinių laikų karines bazes ir dislokuodama trumpo nuotolio balistinių raketų sistemas.
Kanada taip sustiprino sienos apsaugą. Tiesa, jos bepiločių skraidyklių programa kur kas mažiau konfrontacinė nei raketų sistemos.
