– Kaip vertinate pastaruosius septynerius Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu metus? Ar ji buvo veiksminga (vertinant tarpvalstybinius santykius, tautinių mažumų klausimus), ar vis dėlto patirta nesėkmė? Ar buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis buvo teisus, lenkų tautinės mažumų reikalų klausimą keldamas itin aštriai ir tokiu būdu susipykdamas su Lietuvos valdžios atstovais?
– Žiūrint į tuos kelerius metus tenka patvirtinti, kad Piliečių platformos (valdančioji Lenkijos partija – red. past.) ir prezidento Bronislawo Komorowskio politika Lietuvos atžvilgiu atsidūrė aklavietėje. Rimti, strateginiai pokalbiai tarp Varšuvos ir Vilniaus iš esmės nevyksta. Mus skiria bedugnė, jei palygintume su a. a. Lecho Kaczynskio prezidentavimo metais, kai pavykdavo žingsnis po žingsnio, sunkiai, bet veiksmingai priminti nuolat apie Vilniaus krašto lenkų teises tuo pačiu palaikant gerus santykius su Lietuvos vadovais.
Kaltė dėl dabartinės padėties netenka tik vienai pusei, tai akivaizdu, bet taip pat akivaizdu, kad prie šios situacijos susidarymo prisidėjo klaidinga pastarųjų metų Lenkijos valdžios politika. Pirmiausia tai buvo „mėtymosi į kraštutinumus“ politika, t. y. labai nenuosekli, kas yra didelė klaida tarpvalstybiniuose santykiuose.
Rimti, strateginiai pokalbiai tarp Varšuvos ir Vilniaus iš esmės nevyksta. Mus skiria bedugnė, jei palygintume su a. a. Lecho Kaczynskio prezidentavimo metais.
Esame pasielgę Lietuvos atžvilgiu priešiškai, tarkim, palikome ją vieną Europos forume jai ginčijantis su Rusija, o paskui ministras R.Sikorskis ir prezidentas B.Komorowskis kalbėjo apie savo viltis dėl santykių atnaujinimo. Ir taip nuolat.
Antra, ir tai yra svarbiausias dalykas, dabartinės Lenkijos valdžios politika Lietuvos atžvilgiu yra sukurta remiantis tuo, kokia pasirinkta Rytų politika.
R.Sikorskis, B.Komorowskis ir Donaldas Tuskas nusprendė nekurti mūsų regiono šalių sąjungos, o geriau remtis „plaukimo europietiškai pasroviui“ politika ir vadinamąja „Piastų politika“, veikiančia kartu su „Jogailos politika“, kurių kartojimas yra istoriškai per dažnas.
Praktikoje tai nulėmė, kad mūsų politika tarnavo tų šalių, kurios turi didžiausią įtaką ES, užsienio interesams. Dabartinė valdžia neįvertina mūsų regiono valstybių potencialo, o gyvena košmariškai klaidingomis svajonėmis apie „trikampius“ – Veimaro ar karališkąjį. Ypač pastarasis (Vokietija-Rusija-Lenkija) yra kenkėjiškai fantasmagoriškas, kuris rauna mus iš mūsų regiono.
Lenkijos valdžios šventa pareiga yra laikytis tokios politikos regione ir tarp abiejų šalių, kad įgautume priemonių paveikti Lietuvos valdžią.
Tokio elgesio pasekmėmis ir tapo atšalę santykiai su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis bei būdų pagerinti Lietuvos lenkų padėtį netektis.
Noriu, kad mane suprastumėte teisingai: tautinių mažumų Lietuvoje klausimas visų pirma apsunkina valdžios Vilniuje reikalus, nes tai ji atsakinga už europinių standartų taikymą savo šalies teritorijoje, bet Lenkijos valdžios šventa pareiga yra laikytis tokios politikos regione ir tarp abiejų šalių, kad įgautume priemonių paveikti Lietuvos valdžią.
Čia reikia nuojautos ir nuoseklumo. Nesunku yra susiginčyti ir nebendrauti. Sunkiau yra palaikyti veiksmingą dialogą. Bet turime pavyzdžių, kad tai yra įmanoma, tik reikia veikti ryžtingiau.
Ir prisiminti patarlę: „Kur du pešasi, trečias laimi“. Tai labai tinka politikai mūsų Europos dalyje. Visi žinome, kas tas „trečias“. Tačiau pastarųjų metų Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo apmirę, o Vilniaus krašto lenkų padėtis negerėjo. Tokios politikos veiksminga nepavadinsi.
– Kokią politiką jūs kaip prezidentas vykdysite Lietuvos atžvilgiu, turėdamas omeny partnerystę NATO ir ES bei abipuses energetikos, transporto ir tautinių mažumų Vilniaus krašte problemas?
Ir būtina prisiminti patarlę: „Kur du pešasi, trečias laimi“. Tai labai tinka politikai mūsų Europos dalyje. Visi žinome, kas tas „trečias“.
– Norėčiau vykdyti protingą politiką, nes būtent išminties stoka pastaruoju metu lemia Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu.
Parama lenkams už Lenkijos ribų yra konstitucinė mūsų valstybės pareiga, todėl Lietuvos lenkų klausimai ir nuolatinis priminimas apie būtinybę laikytis Lenkijos ir Lietuvos valstybinių susitarimų bei ES teisės aktų man bus pagrindiniai dalykai.
Norint pagerinti Lietuvos lenkų situaciją, reikia turėti priemonių paveikti Lietuvą ir visą regioną. Reikia išminties ir veiksmingumo, ką demonstravo prezidentas L.Kaczynskis. Noriu priminti, kad jo dėka Vilniuje buvo atidarytas lenkų universitetas. Jo prezidentavimo laikais matėsi abipusė pagarba ir solidarumas tarp mūsų regiono šalių, kas puikiai pademonstruota karo Gruzijoje metu.
Mūsų bendradarbiavimas yra būtinas, bet jo – tai aiškiai deklaruoju – nebus Lietuvos lenkų sąskaita.
Šiandien to bendradarbiavimo nėra, o jo būtinai reikia, nes grėsmių nesumažėjo, atvirkščiai – dramatiškai padaugėjo. Mūsų bendradarbiavimas yra būtinas, bet jo – tai aiškiai deklaruoju – nebus Lietuvos lenkų sąskaita.
Norėčiau, kad būtent taip tą suprastų ir Lietuvos vadovai. Norint vieniems kitus įtikinti, būtinas dialogas, kurio šiandien labai trūksta. Netinkama Lietuvos politika lenkų atžvilgiu turėtų būti jų pačių
suvokiama kaip neteisinga. Turime sukurti santykius iš naujo. Taip pat ir Lietuvos lenkai turi būti stipri, vieninga ir protinga jėga tarp abiejų šalių valdžių. Atviras pokalbis tarp lenkų apie mūsų tikslus ir pasirinkimus dabar yra būtinas.
– Prezidento L.Kaczynskio kritikai nurodo, kad jis buvo pernelyg atviras ir lengvatikis bendraudamas su Lietuvos puse, nuolat nurodydamas grėsmes iš Rusijos, siekdamas sukurti šalių bloką tarp Lenkijos ir Rusijos. Bet jis nesulaukė jokių realių nuolaidų nei iš prezidento Valdo Adamkaus, su kuriuo bičiuliavosi, nei iš prezidentės Dalios Grybauskaitės. Ar L.Kaczynskis patyrė nesėkmę šioje srityje?
Tarptautiniuose santykiuose niekas neįvyksta tuoj pat. Reikia nuoseklumo. Kiekvienas, kuris, kaip aš, turėjo garbės bendradarbiauti su a. a. prezidentu L.Kaczynskiu, gali užtikrintai pasakyti, kad lengvatikystė turbūt yra paskutinė savybė, kurią galima buvo jam priskirti.
– Nesutinku su tokiu situacijos vertinimu. Tarptautiniuose santykiuose niekas neįvyksta tuoj pat. Reikia nuoseklumo.
Kiekvienas, kuris, kaip aš, turėjo garbės bendradarbiauti su a. a. prezidentu L.Kaczynskiu, gali užtikrintai pasakyti, kad lengvatikystė turbūt yra paskutinė savybė, kurią galima buvo jam priskirti. Prezidentas buvo puikus politikas kaip tik todėl, kad jo nuomonę ir veiksmus formavo realizmas.
Pagerėjusius to meto santykius su Lietuva iliustravo ne tik minėtas universitetas, bet ir bendradarbiavimas energetikos srityje bei judėjimas palaipsniui į priekį kitose srityse. Tai buvo, neslėpsiu, labai sunkus ir komplikuotas dialogas, bet taip jau yra ir to negalima pamiršti.
Viskam reikia laiko, o a. a. L.Kaczynskis savo politiką Lietuvos atžvilgiu galėjo vykdyti vos dvejus metus. Pasikeitus Vyriausybei 2007 metais D.Tuskas tą politiką pakeitė. Šiandien visi suprantame, kad abiem valstybėms kilęs pavojus.
Lietuva, būdama mažesnė ir blogesnėje geopolitinėje padėtyje tą jaučia gerokai stipriau. Suprantu, kad mūsų bendradarbiavimas ir geri santykiai yra būtini. Bet jų nebus iki tol, kol nebus pradėti spręsti Lietuvos lenkų klausimai.
http://zw.lt/opinie/duda-specjalnie-dla-zw-lt-brak-rozsadku-cechuje-polskie-stanowisko-wobec-litwy/