76 metų kardinolas Jorge Mario Bergoglio buvo Buenos Airių arkivyskupas, inteligentas jėzuitas, išsiskyręs tuo, kad į darbą važinėjo viešuoju transportu, ir daug dėmesio skyrė skurdo mažinimui. Kai Jonas Paulius II 2001 metais jį paskyrė kardinolu, J.M.Bergoglio paprašė, kad šimtai argentiniečių, norėjusių jį lydėti į Romą, verčiau lėktuvo bilietams skirtus pinigus atiduotų vargšams.
J.M.Bergoglio gimė Buenos Airėse, italo imigranto geležinkelininko šeimoje, šeimoje augo dar keturi broliai ir seserys. Iš pradžių jis norėjo tapti chemiku, tačiau 1958 metais prisijungė prie Jėzaus Draugijos, jėzuitų ordino. Karjeros pradžioje jis dėstė literatūrą, psichologiją ir filosofiją.
J.M.Bergoglio priėmė įžadus 1969-aisiais, būdamas 33 metų, o vos po ketverių metų tapo Argentinos jėzuitų vadovu. Po studijų Vokietijoje, 1992 J.M.Bergoglio tapo Buenos Airių vyskupu, o po šešerių metų – arkivyskupu.
Pastaruoju metu kardinolas J.M.Bergoglio pagarsėjo pasipriešinimu prezidentei Cristinai Fernandez de Kirchner, kuri ragino šalyje įteisinti vienalytes santuokas. Buenos Airių vienuolynams skirtame laiške jis rašė: „Nebūkime naivūs, kalbame ne apie paprastą politinį mūšį; tai destruktyvus žingsnis prieš Dievo planą. Kalbame ne apie paprastą įstatymą, bet apie Melų Tėvo machinaciją, kuria siekiama supainioti ir apgauti Dievo vaikus.“
Netikėtas kandidatas
Nors šįkart kardinolo J.M.Bergoglio niekas neminėjo tarp favoritų, 2005 metais, iškart po Benedikto XVI išrinkimo popiežiumi, pasigirdo kalbų, kad argentinietis buvo vienas pagrindinių jo varžovų ir per vieną iš balsavimų surinko 40 balsų.
Jautrumą skurdui Jorge Mario Bergoglio pabrėžė ir savo gyvenimo būdu: gyveno kukliame bute, į bažnyčią važinėjo autobusu, pats gamindavosi maistą.
Anuomet konservatyvesnę Kardinolų kolegijos dalį papirko jo tvirtas pasipriešinimas liberalizacijos srovėms jėzuitų ordine, o nuosaikiesiems jo kandidatūra buvo priimtina kaip ženklas, kad bažnyčiai rūpi besivystantis pasaulis.
J.M.Bergoglio garsėja kaip intelektualus lyderis, studijavęs teologiją Vokietijoje. Jo laikysena Argentinos ekonominės krizės metu užtarnavo žmogaus, jautraus skurdui ir socialinei neteisybei, vardą. Jis tapo simboliu kainos, kurią globalizacija primeta pasaulio vargingiesiems.
Jautrumą skurdui J.M.Bergoglio pabrėžė ir savo gyvenimo būdu. Bažnyčios kunigaikštis atsisakė persikelti į arkivyskupijos rūmus ir įsikūrė kukliame bute, o į bažnyčią važinėjo autobusu, užuot naudojęsis bažnyčios limuzinu ir vairuotoju. Be to, kardinolas pats gamindavosi maistą.
Mazgojo kojas sergantiesiems AIDS
J.M.Bergoglio siekė išryškinti socialinį teisingumą Katalikų Bažnyčios mokyme. „Gyvename pačioje nelygiausioje pasaulio dalyje, kuri pastaruoju metu augo greičiausiai, tačiau vargas mažėjo lėčiausiai, – kardinolas sakė Lotynų Amerikos vyskupų suvažiavime 2007 metais. – Turto pasiskirstymas vis dar neteisingas, o tai kuria socialinę nuodėmę, kuri šaukiasi dangaus ir neleidžia tokiai daugybei mūsų brolių siekti visavertiškesnio gyvenimo.“
Vis dėlto kalbėdamas apie skurdo problemos sprendimą jis dažniau pabrėždavo asmeninio tobulėjimo siekį, o ne struktūrines reformas.
Seksualinės etikos srityje J.M.Bergoglio laikomas nepalenkiamu konservatoriumi. Naujasis popiežius griežtai pasisako prieš abortus, homoseksualų santuokas ir leidimą vienalytėms šeimoms įsivaikinti. Tos pačios lyties asmenų santuokas 2010 metais jis pavadino velnio darbu ir „griaunamąja ataka prieš Dievo planą“. Leidimas vienalytėms šeimoms įsivaikinti, naujojo popiežiaus manymu, yra vaikų diskriminavimas.
2010 metais Argentinoje buvo įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos. Priešindamasis šiam įstatymui Jorge Mario Bergoglio rašė: „Aregentinos žmonės atsidurs situacijoje, kurios pasekmės gali rimtai pakenkti šeimai. Pavojuje atsidūrė šeimos, kurią sudaro tėvas, mama, vaikas, tapatybė ir išlikimas“.
Argentinos prezidentė jam tada atšovė, kad toks Bažnyčios tonas primena „viduramžius ir inkviziciją“.
Vis dėlto jis parodė užuojautą ŽIV ir AIDS aukoms, kai 2001 metais apsilankė ligoninėje ir Kristaus pavyzdžiu pabučiavo ir numazgojo kojas dvylikai AIDS sergančių pacientų. Jis taip pat griežtai sukritikavo kunigus, atsisakančius krikštyti ne santuokoje gimusius vaikus. Tokią aroganciją 2012 metais jis pavadino „negailestingu ir veidmainišku neoklerikalizmu“.
Praeities vaiduokliai
J.M.Bergoglio biografijoje šešėlį meta Bažnyčios ir jo paties laikysena Argentiną valdžiusios karinės diktatūros metu 1976–1983.
Žurnalistas Horacio Verbitsky knygoje „Tyla“ kaltina naująjį popiežių ir Bažnyčią pasyvumu ir netgi bendradarbiavimu su chunta, kuri persekiojo ir grobė režimui nepritarusius argentiniečius, tarp jų ir kunigus.
J.M.Bergoglio du kartus atsisakė liudyti teisme apie savo vaidmenį vadovaujant Jėzuitų ordinui diktatūros metu. Kai 2010 metais jis pagaliau davė parodymus, advokatai jį apkaltino vengiant tiesių atsakymų.
Kaltinimai pačiam popiežiui susiję su dviejų jėzuitų kunigų, Orlando Yorio and Francisco Jalicso, pagrobimu. 1976 metais Jūrų laivyno karininkai suėmė kunigus ir kurį laiką laikė nežmoniškomis sąlygomis už tai, kad šie nevengė dirbti su Argentinos lūšnynų gyventojais – anuomet politiškai įtartina veikla.
H.Verbitsky, remdamasis F.Jalicso liudijimu, tvirtina, kad J.M.Bergoglio atskyrė kunigus nuo Jėzuitų ordino, o tai ir leido kariškiams juos pagrobti.
J.M.Bergoglio kaltinimus pavadino šmeižtu. Jis tvirtina, kad Bažnyčios užkulisiuose dėjo daug pastangų, kad išsaugotų pagrobtųjų kunigų gyvybę (praėjus keliems mėnesiams nuo pagrobimo, abu kunigai buvo rasti Buenos Airių priemiestyje apsvaiginti ir pusnuogiai) ir netgi slėpė kitus šventikus nuo smogikų būrių. Jis sako, kad vienam disidentui jis netgi atidavęs savo dokumentus, kad šis galėtų pabėgti iš šalies.
Vis dėlto tai įtikina ne visus. Vargšais besirūpinančios kunigų organizacijos koordinatorius Eduardo de la Serna Radio del Plate stočiai yra sakęs: „J.M.Bergoglio yra galios žmogus ir žino, kaip elgtis bendraujant su šalies galingaisiais. Aš vis dar turiu abejonių dėl jo vaidmens jėzuitų dingime diktatūros metu.“