Akivaizdžiai atitoldamas nuo kairiojo savo valdančiųjų socialistų sparno, F.Hollande'as atliko visiems netikėtą žingsnį, kai paskyrė ministru Emmanuelį Macroną – 36 metų buvusį Rothschildų bankininką ir prezidento ekonomikos politikos architektą.
Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas gynė prezidento sprendimą paskirti E.Macroną ir naujojo ministro ankstesnius ryšius su Rothschildais, kuriuos neabejotinai kritikuos kairieji.
Svarbiausi vyriausybės nariai išliko nepakeisti, tačiau joje nebeliko trijų maištingųjų ministrų, viešai peikusių F.Hollande'o ekonomikos politiką, prezidentui siekiant nutildyti nepritariančius balsus savo komandoje ir paspartinti verslui palankesnės aplinkos kūrimą šalyje.
Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas gynė prezidento sprendimą paskirti E.Macroną ir naujojo ministro ankstesnius ryšius su Rothschildais, kuriuos neabejotinai kritikuos kairieji.
„Na, ir kas?“ – atsakė jis, kai Prancūzijos televizijos buvo paklaustas apie E.Macrono patirtį bankuose. – Negi žmogus šioje šalyje negali būti verslininkas? Negali būti bankininkas?“
„Kad būtume stiprūs pasaulyje, reikia turėti stiprią ekonomiką, – argumentavo M.Vallsas, pripažindamas, kad Prancūzijos ūkio augimas sustojo, o nedarbas yra nepriimtinai“didelis.
Naujajam ministrui teks nepavydėtina užduotis – atgaivinti antrąją didžiausią Europos ekonomiką, kurios pirmąją šių metų pusę buvo fiksuojamas nulinis augimas.
Dienraštis „Le Monde“ šį kabineto pertvarkymą įvardijo kaip „paskutinę galimybę prezidentui išgelbėti penkerių metų kadenciją.“
Finansų ministras Michelis Sapinas ir užsienio reikalų ministras Laurent'as Fabiusas taip pat buvo palikti savo postuose. Segolene Royal, buvusi F.Hollande'o partnerė ir keturių jo vaikų motina, irgi toliau dirbs aplinkos ir energetikos ministre.
Šis vyriausybės pertvarkymas laikomas F.Hollande'o, kurio populiarumas šiuo metu yra nusmukęs į rekordines žemumas, mėginimu susigrąžinti kontrolę politinėje programoje, sutriuškinti maištą jo partijos viduje ir stumti į priekį savo ekonomikos reformų politiką.
Dienraštis „Le Monde“ šį kabineto pertvarkymą įvardijo kaip „paskutinę galimybę prezidentui išgelbėti penkerių metų kadenciją.“
Atnaujintai vyriausybei kyla daug iššūkių, iš kurių ne pats menkiausias – pastangos užtikrinti, kad parlamentas patvirtintų biudžeto įstatymą, kurias atidžiai stebės Europos Sąjunga, reikalaujanti, kad Prancūzija sumažintų smarkiai išsiplėtusį biudžeto deficitą.
