Sirijos prezidentą Basharą al Assadą palaikanti Rusija per kelerius pastaruosius metus ne tik padėjo sumažinti režimo nuostolius, bet ir 2016 metų gruodį atsiimti Alepą.
Dabar, kai opozicijos tvirtovę kontroliuoja B.al Assado režimas, Maskva teigia atsitrauksianti iš Sirijos.
Bet nors sausio pradžioje dalis rusų pajėgų paliko neramumų krečiamą šalį, Rusija čia savo įtaką tik stiprina. Pareigūnai pranešė išplėsiantys Rusijos karines bazes, taip pat išaugo Kremliaus pajėgų skaičius.
Iki šiol Rusijos reguliariosios pajėgos Sirijos kare be kelių išimčių atliko antraplanį vaidmenį – daugiausia rėmė oro smūgius rengiančią šalies aviaciją.
Tačiau į Siriją pradėjus siųsti elitinius čečėnų ir ingušų karius, Kremliaus strategija gerokai pasikeitė: jei B.al Assado režimas nuspręs imtis veiksmų, prieštaraujančių Rusijos interesams Vidurio Rytuose, Kremlius turės priemonių čia išlaikyti įtaką.
Tikslus čečėnų ir ingušų skaičius bei jų vaidmuo Sirijoje kol kas nėra aiškus. Spėjama, kad gruodį šalyje galėjo būti dislokuoti apie 500 čečėnų, kiti šaltiniai teigia, kad jų – 300–400. Ingušų skaičius, spėjama, mažesnis – apie 300.
„Treniravosi“ Rytų Ukrainoje
Tai – ne pirmas kartas, kai Rusija Čečėnijos karius siunčia į operacijas užsienyje. Jie buvo tarp Rusijos separatistus remiančių „savanorių“ Rytų Ukrainoje, keletas čečėnų batalionų įžengė į Gruziją karo su Rusija metu 2008-aisiais.
Manoma, kad bent dalis Sirijoje dislokuotų pajėgų karinės patirties įgavo Rytų Ukrainoje. Rusijos laikraštis „Novaja Gazeta“ praneša, kad vienas karių – Čečėnijos kariuomenės vadas Apti Bolotchanovas, prieš tai kovęsis už prorusiškas jėgas Donbase.
Tačiau Maskva čečėnus vertina dėl kitų priežasčių, o ne dėl jų įgūdžių kovos lauke. Rusijos visuomenė itin jautri karių, žuvusių Sirijoje, atžvilgiu, todėl Kremliui tenka smarkiai paplušėti, stengiantis nuslėpti tikrąjį prarastų vyrų skaičių.
Maskvos pareigūnai paskelbė, kad Sirijoje žuvo apie 30 rusų karių, tačiau tikrieji skaičiai greičiausiai gerokai didesni.
Į karo lauką siunčiami ne etniniai rusai gali apsaugoti Kremlių nuo visuomenės nepasitenkinimo, kurį kursto augantis aukų skaičius. Karių iš Šiaurės Kaukazo žūtis vargu ar sukels tokį pat atgarsį.
Po dviejų karų ir keleto čečėnų įvykdytų teroristinių išpuolių Rusijos visuomenėje giliai įsišaknijo nusiteikimas prieš šio regiono gyventojus.
Gregorijus Švedovas, portalo „Caucasian Knot“ redaktorius ir ekspertas Šiaurės Kaukazo klausimais, teigė, kad rusų nusiteikimas prieš šio regiono gyventojus – pagrindinis faktorius, lemiantis čečėnų pajėgų dislokavimą Sirijoje.
„Ciniškai kalbant, Putinui būtų daug lengviau, jei čečėnai ar kariai iš Kaukazo, o ne iš kitų Rusijos regionų, žūtų Sirijoje“, – teigė G.Švedovas.
Svarbi ir religija
Vis dėlto Maskva samdo čečėnų ir ingušų karius dar ir dėl kitų priežasčių. Beveik visi jie, kaip ir dauguma sirų, yra musulmonai sunitai.
Beveik visi, kilę iš Šiaurės Kaukazo, kaip ir dauguma sirų, yra musulmonai sunitai.
Nuo 2016 metų, kai kaukaziečiai atvyko į Siriją, Maskva stengiasi pasinaudoti bendra karių ir sirų religija.
Čečėnams ir ingušams buvo įsakyta vartoti bendrus islamiškus žodžius, į vietinius kreiptis įvairiais religiniais epitetais – taip siekiama sukurti šiltesnius santykius su vietiniais.
Nors čečėnų pajėgų dislokavimas atskleidžia naują Rusijos intervencijos Sirijoje puslapį, tai – ne pirmas kartas, kai Maskva, bandydama paveikti Artimuosius Rytus, naudojasi musulmoniškais regionais.
Pavyzdžiui, Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas dažnai veikia kaip tarpininkas tarp Maskvos ir sunitų daugumą turinčių arabų valstybių.
Prezidento Vladimiro Putino vardu lankydamasis Persijos įlankos šalyse, jis pritraukia jų investuotojus.
Be to, R.Kadyrovas bando paversti Grozną tarptautinių sunitų diskusijų centru ir diskredituoti daugumos džihadistų palaikomą salafizmą.
Sirijos valdžios atstovai taip pat bando gerinti santykius su Šiaurės Kaukazu. Delegacija iš Damasko, kurioje buvo ir Sirijos religinių reikalų ministras, kovo mėnesį lankėsi Dagestane.
Čia jie su vietos pareigūnais ir studentais aptarė kovą su radikalizacija.
Reikia nepamiršti, kad Sirijos pareigūnų vizitai į užsienį – labai reti. Šis susitikimas rodo, kad Maskva meistriškai naudojasi musulmonų sunitų regionu.
Be to, dėl religinių ir kultūrinių ryšių Rusijos siunčiamus musulmonus karius Sirijos visuomenei lengviau priimti nei rusus.
Maskvai itin svarbu sugebėti kontroliuoti nenuspėjamus įvykius Sirijoje. Tai ypač išryškėjo sausį, kai pasklido gandai apie B.al Assadą ištikusį širdies smūgį.
Nors tokias kalbas prezidentas paneigė, neatlaikius B.al Assado sveikatai, jo vietą užimtų brolis Maheras. O jis tikrai nėra Rusijos mėgstamiausių Sirijos prezidento įpėdinių sąraše.
Atsitraukimo tikėtis neverta
Tačiau Kremliui čečėnų ir ingušų pajėgų neužtenka. Maskva taip pat pasamdė privatų kariuomenės rangovą, Sirijoje turintį beveik ketverių metų patirtį.
Rangovas, anksčiau vadinęsis „Slavonic Corps“, pirmojoje misijoje 2013-aisiais patyrė fiasko.
Tačiau, įgavęs didesnę Kremliaus paramą, jis 2015-aisiais tapo oficialios Maskvos intervencijos dalimi. Dabar rangovas vadinasi „Wagner“, jam vadovauja buvęs Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) vadovas Dmitrijus Utkinas.
Nors pasakyti tikslų šio rangovo pajėgų skaičių sudėtinga, Rusijos dienraštis „RBK“ kalba apie 2,5 tūkst. karių.
Sirijoje profesionalių Rusijos karių yra apie 5 tūkst., o kur dar Šiaurės Kaukazo bei privataus rangovo pajėgos. Vadinasi, pasitraukti žadėjusios Rusijos karių skaičius Sirijoje gerokai išaugo.
Pirmoji Maskvos kaukazietiškojo nuotykio Sirijoje stadija baigėsi kovo 27 dieną, kai čečėnų kariai grįžo namo. Juos Grozne pasitiko pats R.Kadyrovas ir įteikė apdovanojimus už tarnybą.
Pirmoji Maskvos kaukazietiškojo nuotykio Sirijoje stadija baigėsi kovo 27 dieną, kai čečėnų kariai grįžo namo. Juos Grozne sutiko pats R.Kadyrovas ir įteikė apdovanojimus už tarnybą.
Pirminė sėkmė lėmė, kad jie į Siriją buvo išsiųsti dar kartą – balandžio 19 dieną buvo dislokuotas naujas čečėnų dalinys.
O ingušų batalionas Damaske buvo pastebėtas dar balandį. Manoma, kad ingušai vis labiau įsitraukdavo į priešakinių linijų veiksmus.
Taip pat yra įrodymų, kad kai kurie ingušų pareigūnai bei likę čečėnai kovėsi už vyriausybės pajėgas. Ingušų batalionas namo buvo išsiųstas gegužę.
Kadangi pirmoji misija buvo sėkminga, Sirijoje ir toliau galima tikėtis ingušų. Tiesa, kol kas jie buvo dislokuoti tik, Maskvos manymu, kritinėse vietose. Ir kol jų vaidmuo nesikeis, Šiaurės Kaukazo batalionai išliks Maskvos įtakos plėtimo Sirijoje strategijos dalimi.
