Krizė pasaulyje kuriam laikui užgožė kai kurias kitas problemas, apie kurias buvo tiek daug kalbama iki jos – pavyzdžiui, maisto trūkumą. Su maisto trūkumu susidūrė arba greitai gali susidurti daugybė pasaulio šalių – vienose nėra patenkinamų sąlygų, norint plėtoti žemdirbystę arba augalininkystę, dar kitos šalys kenčia dėl pernelyg aktyvios žmonių veiklos ar per didelio gyventojų kiekio. Žemėje maisto deficito problema netrukus taps itin akivaizdi, rašoma utro.ru.
Agresyviausi – kinai
Pagrindinės valstybės, kurios stengiasi įsigyti žemės užsienyje arba ją nuomotis, yra Azijos šalys, kuriose yra pernelyg daug gyventojų ir kurios negali išsimaitinti, tačiau turi nemažai lėšų – Kinija, Indija, Pietų Korėja, Malaizija, Saudo Arabija, jos kaimynės Persijos įlankoje, taip pat kai kurios Vakarų valstybės – Švedija ar Didžioji Britanija.
Paprastai šalys, jaučiančios dirbamosios žemės trūkumą, jos įgyja užsienyje per privačias firmas. Beje, kartais šios firmos iš tiesų net neturi agrarinio profilio – pavyzdžiui, Pietų Korėjos „Daewoo“, Japonijos „Mitsui“ ar Jungtinių Arabų Emyratų „Dubai World Trade Co“ žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas tampa puikiu būdu praplėsti savo veiklos profilį.
Ypač aktyvios šioje srityje kompanijos iš Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų. Pavyzdžiui, vien 2008 metais Kinijos kompanijos nusipirko arba išsinuomojo pasaulyje 2 mln. hektarų žemės. Tai nieko neturėtų stebinti, mat Kinijoje gyvena apie penktadalis pasaulio gyventojų, tačiau jai tenka tik apie 7 proc. pasaulio žemės ūkiui tinkamos žemės. Kinija skatina savo įmones pirkti žemės užsienyje, o Saudo Arabija žemės įsigijimo procese dalyvauja valstybės lygiu. Tai, kaip pabrėžia ekspertai, gali būti vadinama nauja kolonizacija.
Kokios šalys perkamos?
Aišku, kas tampa žemės pirkėjais, tais naujaisiais kolonistais. Tačiau kas tampa tomis naujomis, rafinuota forma užgrobiamomis, nuperkamomis šalimis? XXI amžiuje tokiomis šalimis paprastai tampa neturtingos Afrikos ir Azijos šalys. Žinoma, nepriklausomybę jos išlaiko, tačiau didelei daliai jų žemių ima vadovauti užsieniečiai.
Laose užsienio kompanijoms priklauso net 15 proc. teritorijos.Neturtingos Afrikos valstybės, Laosas, Kambodža, Pakistanas, Filipinai, Argentina, Urugvajus ir Paragvajus pardavė arba išnuomojo apie 20 mln. hektarų dirbamos žemės. Pavyzdžiui, Laose užsienio kompanijoms priklauso net 15 proc. teritorijos, o rajonai, besiribojantys su Kinija, jau faktiškai nebekontroliuojami vietos valdžios. Beje, ekspertai pastebi, kad dažnai parduodamos ar išnuomojamos ne nedirbamos, niekam nereikalingos žemės – atvykėliai iš užsienio įsikuria ir žemėse, kurios anksčiau duodavo uždarbį vietos gyventojams. Taip įvyko Tanzanijoje, o, pavyzdžiui, Kinijos kompanijos, įsigijusios žemės, dažnai atsiveža darbininkų iš savo šalies, taip atimdamos galimybę užsidirbti vietos gyventojams. Tokios politikos rezultatas – Afrikoje šiuo metu jau dirba apie milijonas kinų.
Sukelia neramumų
Tiesa, kartais tokia žemės nuoma ar jos pardavimas gali sukelti socialinių neramumų. Pavyzdžiui, Tailande žemės pardavimas užsienio kompanijoms jau ne kartą išprovokavo valstiečių streiką.
Naujausias pavyzdys – Madagaskaras, kuris nusprendė 99 metams išnuomoti beveik pusę savo dirbamos žemės (1,3 mln. hektarų) Pietų Korėjos firmai „Daewoo Logistics“. Ši firma ketino užsiimti kukurūzų auginimu ir palmių aliejaus gamyba eksportui į Pietų Korėją. Galiausiai Madagaskaro Vyriausybė buvo nuversta, o sutartis atšaukta.
