Įsivaizduokite, kad esate tvirtas Balkanų šalies lyderis. Ryžtingai kontroliuojate valdančiąją partiją, bet nusprendžiate, kad norėdamas išlaikyti valdžią turite pamažu sunaikinti kruopščiai po komunistinio režimo žlugimo statytas demokratines institucijas.
Jūs jau anksčiau padidinote spaudimą žiniasklaidai, prispaudėte politinius oponentus, sudarkėte „stabdžių ir atsvarų“ sistemą.
Viena problema: jūs taip pat bandote atvesti šalį į Europos Sąjungą. Rinkėjams tai svarbu, bet pastangos prisijungti prie Bendrijos neduos vaisių, jei nepavyks įtikinti Briuselio, kad esate liberalias vertybes ir įvairovę gerbiantis tolerantiškas demokratas.
Ką daryti? Serbijos atveju – į premjerus paskirti jauną, Vakaruose išsilavinusią homoseksualią moterį.
Būtent taip pasielgė šalies prezidentas A.Vučičius. Bet išlieka klausimas, ar kas nors Serbijoje ir visame regione įvertins, ką toks paskyrimas gali reikšti.
Niekada nedalyvavo rinkimuose
41-erių A.Brnabič nėra susijusi su kokia nors politine partija ir niekada nelaimėjo jokių rinkimų. Į politiką ji įžengė tik pernai, kai A.Vučičius ją paskyrė viešojo administravimo ministre.
Dabar manoma, kad A.Vučičius ir toliau laikys valdžios vadeles savo rankose, nors šiaip jau prezidento vaidmuo pagal Konstituciją turėtų būti labiau ceremoninis.
Tiesą sakant, A.Vučičius ir pats yra tai pasakęs – kad A.Brnabič koncentruosis į ekonomiką, o „politine dalimi“ rūpinsis ekspremjeras Ivica Dačičius. Paradoksalu, bet pastarasis praeityje yra pažėręs homofobiškų komentarų.
Serbija, kuri kandidate įstoti į ES tapo dar 2012-aisiais, bet išlaiko artimus ryšius su Rusija, yra konservatyvi šalis. Tais pačiais metais viena apklausa parodė, kad vos kiek mažiau nei pusė respondentų homoseksualumą laiko liga.
LGBT paradas 2010-aisiais baigėsi smurtiniu išpuoliu – protestuotojai atakavo ir sužalojo per 150 jo dalyvių. Eitynės ketverius metus nevyko, o dabar jie rengiami tūkstančių policininkų apsuptyje.
„Taktinė europeizacija“
A.Vučičiaus sprendimą paskirti premjere A.Brnabič iškart pasveikino Vakarų žiniasklaida ir diplomatai. Tačiau kai kurie stebėtojai nusiteikę skeptiškai – jie mano, kad Belgradas taip bando užmaskuoti stiprėjančias autoritarizmo tendencijas šalyje.
Tiesa, prezidentui, atrodo, pavyko užsitikrinti pakankamą paramą A.Brnabič nominacijai, nors daug kas ir A.Vučičiaus valdančiojoje „Progresyvioje partijoje“ skundėsi jos pasirinkimu. Vis dėlto abejonės dėl to, ką A.Brnabič sugebės pasiekti, nedingsta.
Tai yra bandymas įtikti Vakarams, įtikinti ES komisarus, kanclerius ir diplomatus, kad A.Vučičius tikrai negali būti toks blogas, jei nominuoja homoseksualią moterį į premjerus.
Serbijos politiką Karalienės Marijos universitete Londone stebintis Koenas Slootmaeckersas teigia, kad A.Brnabič nominavimas yra tik naujausias A.Vučičiaus vykdomos „taktinės europeizacijos“ pavyzdys – prezidentas neva gerbia vakarietiškas vertybes, o iš tiesų mindo demokratines normas.
„Tai yra bandymas įtikti Vakarams, įtikinti ES komisarus, kanclerius ir diplomatus, kad A.Vučičius tikrai negali būti toks blogas, jei nominuoja homoseksualią moterį į premjerus“, – tvirtino K.Slootmaeckersas.
Kita vertus, kadangi opozicija Serbijoje silpna, eurokratai A.Vučičių mato kaip svarbiausią šalies politiką ir mano, kad jo valdžia yra itin svarbi siekiant išlaikyti taiką neramiame regione.
Nors A.Vučičius praeityje buvo artimu buvusio nacionalisto prezidento Slobodano Miloševičiaus sąjungininku, Briuselyje manoma, kad eksnacionalistai yra vieninteliai Balkanuose, galintys įvykdyti proeuropietiškas reformas.
Graco universiteto Austrijoje Pietryčių Europos studijų centro direktorius Florianas Bieberis tokį požiūrį vadina stabilitokratija.
Ar kas nors pasikeis?
Be to, Serbijos atveju Europos lyderiams svarbios delikačios derybos su Kosovu, kurio nepriklausomybės Belgradas nepripažįsta. Aktualu ir užsitikrinti serbų paramą atremiant regione augančią Rusijos įtaką.
V.Hokpins: „Tokia strategija, kai kliaunamasi vienu žmogumi, gali padaryti ilgalaikę žalą Serbijos demokratijai.“
„Tačiau tokia strategija, kai kliaunamasi vienu žmogumi, gali padaryti ilgalaikę žalą Serbijos demokratijai. Jau yra šiaip proeuropietiškų serbų, kuriems nusibodo šis blokas“, – pastebi V.Hopkins.
Praėjusį penktadienį A.Vučičius buvo inauguruotas prezidentu, o pati „Progresyvi partija“ ceremoniją palygino su maršalo Josipo Broz Tito, kuris buvusiai Jugoslavijai vadovavo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mirties 1980 metais.
Laidotuvėse dalyvavo 38 valstybių vadovai, o jos tapo testamentu J.B.Tito'ui, kaip vienam Neprisijungimo judėjimo iniciatorių. Serbijoje populiarus toks balansavimas tarp Vakarų ir Rytų, patinka jis ir A.Vučičiui.
A.Brnabič priesaikos ceremonija tikriausiai bus kur kas kuklesnė. Vienas serbų gyvenimo būdo portalas lūkesčius dėl naujosios premjerės taikliai atspindėjo straipsniu, pavadintu „42 dalykai, kurie pasikeis Serbijoje su homoseksualia premjere“.
Sąrašas buvo tuščias prie visų skaičių, išskyrus „42“, prie kurio buvo didžiosiomis raidėmis parašyta: „NEPASIKEIS NIEKAS.“