Savo įžanginėje kalboje M.Schulzas pažymėjo: „Pirmą kartą nuo Europos Sąjungos sukūrimo jos žlugimas tampa realia galimybe. Jau daug mėnesių Sąjunga skuba iš vieno aukščiausiojo lygio susitikimo krizės klausimais į kitą. Sprendimus, kurie susiję su mumis visais, vyriausybių vadovai priima už uždarų durų. Mano nuomone, taip europinėje politikoje grįžtama į padėtį, iš kurios, manėme, jau seniai išeita: tai primena XIX amžiuje vykusio Vienos kongreso laikotarpį. Tuo metu pagrindinis principas buvo be demokratinės kontrolės nieko nepaisant apginti nacionalinius interesus. Pokario Europoje, priešingai – buvo svarbus blaivus suvokimas, kad mūsų interesai neatskiriami nuo mūsų kaimynų interesų, supratimas, kad ES nėra nulinės sumos žaidimas, kuriame vienas turi pralaimėti, kad laimėtų kitas. Yra visiškai priešingai: arba visi pralaimėsime, arba visi laimėsime.
Savo kaip Parlamento, vienos iš trijų pagrindinių ES institucijų pirmininko, užduotimi laikau pasipriešinimą šiai vis dar populiariai tendencijai koncentruotis į aukščiausiojo lygio susitikimus ir renacionalizavimui. Noriu prisidėti prie to, kad Parlamentas, kaip demokratijos ir prieštaringų diskusijų apie ES politikos kryptį vieta, taptų labiau regimas ir girdimas. Turime suteikti savo žodžiams daugiau svorio. Svarbiausia bus lygiomis teisėmis derėtis su Taryba: nesvarbu, ar tai finansinė programa, žemės ūkio, žuvininkystės ar regioninės politikos reforma, kova su klimato kaita, finansų rinkų teisės aktai, teisingumas ir vidaus reikalai, ar prekybos politika."