Konkrečių sprendimų gausa nepasižymėjusio susirinkimo kontekste daugiausia buvo analizuojami Vokietijos ir Prancūzijos santykiai bei Didžiosios Britanijos pozicija ES atžvilgiu. Taip pat visų žvilgsnis dar kartą krypo į Europos pietus, kur ryškėja Ispanijos ir Portugalijos ekonomiką krečiančios krizės padariniai turėsiantys įtakos visai ES ekonomikai.
Nuo 2010-ųjų gegužės, kai į ES oficialios finansinės pagalbos pirmą kartą kreipėsi Graikija, tokių formalių ir neformalių aukščiausio lygio susitikimų jau įvyko daugiau nei 20. Kai kuriuose iš jų buvo priimti tikrai reikšmingi sprendimai dėl Europos finansinio stabilizavimo mechanizmo sukūrimo, nuspręsta priimti finansinio stabilumo paktą, kurti bendrą ES bankų sistemą ir pan.
Tačiau, matyt, ne be pagrindo vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad anksčiau tokie svarbūs atrodę susitikimai, po kurių vis dėlto būdavo sugebama suformuluoti tam tikrą bendrą žinią Europos žmonėms ar institucijoms, pamažu ima išsisemti. Su jais siejama vis mažiau lūkesčių, jie vis garsiau vadinami pinigų švaistymo instrumentu nei realių sprendimų priėmimo erdve. Be to, absoliuti dauguma sprendimų susiję su technokartiniais mėginimais išspręsti Europoje užsitęsusią ekonominę krizę, o visi kiti klausimai – plėtros, užsienio ir saugumo politikos – lieka nustumti į antrą planą.
O krizė tęsiasi, kai kuriose šalyse jau juntamos antrosios jos bangos pasekmės. Prie plačiausiai eskaluojamų Graikijos įsiskolinimo problemų jungiasi Ispanija, o Portugalija ir dar kartelį Airija stoja į eilę prie ES pagalbos fondo lėšų tikėdamos, kad papildomos piniginės injekcijos padės sureguliuoti viešuosius finansus, sumažinti įsiskolinimus ir išjudinti ekonomiką.
Tad esant tokiai situacijai natūraliai kyla klausimas: ką visi tie susitikimai, ištęstos derybos ir pozicijų aiškinimasis iš tiesų duoda, kur veda?
BBC Europos įvykių apžvalgininkas Matthew Price‘as pažymi, kad lemtingajame susitikime, įvykusiame Briuselyje prieš dvejus metus, buvo juntamas aiškus ir rimtas susirūpinimas ne tik Graikijos situacija, bet ir bendros Europos valiutos ateitimi. Ir nuo to laiko bendra nuotaika visai nedaug tepakito. Tiesa, buvo tam tikrų svarbių išimčių, esminių sprendimų, kurių svarba atsiskleidžia būtent dabar, iš tolesnės laiko perspektyvos.
Iš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel lūpų tuomet sklido kalbos apie tai, jog būtina keisti dabar galiojančias ES sutartis, kad būtų galima imtis rimtų veiksmų, būtinų siekiant išsaugoti bendrą valiutos sistemą. Kitos šalys taip pat solidariai reiškė susirūpinimą.
Po metų, 2011-ųjų spalį, nebuvo pasiekta jokių pokyčių. Girdėtos tos pačios kalbos, o veiduose – tas pats susirūpinimas.
Taigi jau dvejus metus vis susitinkama ir vis kalbamasi apie griežtesnę viešųjų finansų politiką ir būtinybę subalansuoti šalių narių biudžetus. Tačiau šiemet pirmą kartą pagaliau stebimi konkretūs pokyčiai. Tikrai ne visos, bet bent jau dalis naujųjų taisyklių pagaliau įsigalios. Prieš metus atrodė neįtikėtina, kad bus įsteigtas nuolatinis euro zonos gelbėjimo fondas, o šiemet jis jau veikia. O jei prieš dvejus metus būtų užsiminta apie galima bankų sąjungos įkūrimą, vargu ar kas tokią mintį būtų priėmęs rimtai. Tačiau šiandien – tai viena pagrindinių Europos politikų pokalbių temų, pamažu virstanti kūnu.
Tad sakyti, kad per tuos susitikimus nevyksta nieko kita, kaip tik išgeriama daug kavos, o pasaulio dienraščių eteris užteršiamas vertę tuoj pat prarandančia informacija, nebūtų visiškai tikslu. Pokyčiai vyksta. Tačiau jų tempas, deja, proporcingas visos ES gigantiškumui ir intertiškumui. Jau nekalbant apie tai, kad skirtingų ir ambicingų pozicijų derinimas taip pat užima daug laiko.
Parengė Lina Valantiejūtė