Vienas daugiausiai šia tema papasakoti Lietuvoje galinčių žmonių yra Aidas Gudaitis – patyręs urvų tyrinėtojas, speleoklubo „Aenigma“ vadovas. Jam urvų tyrinėjimas jau trisdešimt metų yra gyvenimo aistra. Jis – vienas lietuvių, žinančių, kaip jaučiasi žmogus, kuris turi kelias paras praleisti tamsoje, laukdamas, kol baigsis potvynis ir jis galės grįžti į paviršių. Su pirmuoju potvyniu urve speleologas susidūrė būdamas vos dešimtmetis vaikas.
15min su A.Gudaičiu kalbėjosi apie tai, kiek išskirtinė buvo situacija, kurioje atsidūrė Tailande esantys vaikai, kodėl jų visų nebuvo galima išgelbėti vienu metu, kodėl tailandiečių požiūris į gilius urvus apskritai yra kitoks negu europiečių ir ką būtina žinoti, atsidūrus tamsoje giliai po žeme.
Urvai – tailandiečių kasdienybė
A.Gudaitis atkreipia dėmesį, kad Tailando ir aplinkinių valstybių – Laoso, Mianmaro, Vietnamo – gyventojų santykis su urvais yra visiškai kitoks negu europiečių. Urvų šiose valstybėse gausu, ir daugelis vietinių gyventojų juose lankosi nuolat: tiek norėdami sutrumpinti kelią, tiek norėdami pažvejoti, tiek dėl kitų priežasčių.
„Pas mus įprasta, kad daugelis žmonių plaukioja baidare nei lankę kursus, nei dar kažkaip ruošęsi. Kaip mums plaukti baidare yra natūralu, taip laosiečiams ar tailandiečiams keliauti po urvus yra natūralu. Ir tai vyksta tūkstantmečius. Tėvai perduoda patirtį, kur koks urvas eina, vaikams, seneliai – anūkams. Urvai – neatsiejama jų gyvenimo dalis“, – pasakoja A.Gudaitis.
Kaip mums plaukti baidare yra natūralu, taip laosiečiams ar tailandiečiams po urvus keliauti yra natūralu.
Būtent dėl to, sako A.Gudaitis, ir vakariečiams įprastų saugumo taisyklių prieš žengdami į urvą šio regiono gyventojai laikosi rečiau. Todėl, sako A.Gudaitis, atvejai, kuomet urve užstringa žmonės, yra gana dažni, tik retai patenka į pasaulinės žiniasklaidos akiratį.
„Tailandas yra turistų pamėgta vieta, ir daugiau vakariečių, daugiau turistų domisi situacija. Pavyzdžiui, Laose, kurį turistai lanko retai, tokių atvejų gali būti ir keliasdešimt ar keli šimtai per metus. Bet žmonės yra įpratę tiesiog pralaukti potvynį ir tada keliauti toliau. Greičiausiai žūčių irgi būna, bet statistika nevedama dėl informacijos trūkumo“, – sako A.Gudaitis.
Treneris neįvertino rizikų
A.Gudaičio teigimu, tikėtina, kad daugeliui įstrigusių vaikų kelionės po urvus atrodė visiškai kasdienis reiškinys. Vis dėlto, anot jo, tai nekeičia fakto, kad sprendimas lįsti į urvą, žvelgiant iš speleologinės perspektyvos, buvo visiškas saugumo taisyklių pažeidimas.
„Mokytojas, kuris nepasirengęs, neįvertinęs rizikų rizikavo vaikų, mokinių, kuriuos prižiūrėjo, gyvybėmis, padarė didžiulį pažeidimą.
Mokytojas, kuris nepasirengęs, neįvertinęs rizikų rizikavo vaikų, mokinių, kuriuos prižiūrėjo, gyvybėmis, padarė didžiulį pažeidimą.
Pagal tai, kaip mes ruošiame žmones, be tinkamo pasiruošimo niekas į tokį urvą nelįstų“, – sakė A.Gudaitis.
Anot jo, sprendimą lįsti į urvą greičiausiai lėmė per didelis pasitikėjimas savimi, būdingas pradedantiems urvų tyrinėtojams.
„Užsiėmimas tokiomis veiklomis kaip speleologija, alpinizmas ar nardymas pereina kelis etapus. Iš pradžių vos pradėję tuo užsiimti žmonės nieko apie tai nežino, bet jų pasitikėjimas savimi yra begalinis. Kai jie suvokia kylančias rizikas, tada, aišku, pasitikėjimas krenta į duobę. Ir tada pasitikėjimas žmogui įgyjant patirties po truputį vėl auga, bet niekad nepasiekia to pradinio lygio, kai atrodo, kad jūra iki kelių. Nes žmogus supranta, kaip viskas sudėtinga, kokie pavojai kyla“, – sako speleologas.
Visgi, A.Gudaičio teigimu, nors šiame regione žmonės urvuose įstringa dažnai, pati gelbėjimo operacija yra unikali.
„Manau, jei Vakarų žiniasklaida taip visko nebūtų išviešinusi ir iš Vakarų nebūtų atvykę narai specialistai, vaikų išgelbėti būtų buvę neįmanoma. Jie tiesiog būtų uždusę ir mirę. Šita gelbėjimo operacija yra stebuklas, unikalus pasaulyje įvykis, neteko girdėti, kad kada nors panaši kur nors pasaulyje būtų vykusi“, – sakė speleologas.
Vaikams vis dar gresia pavojus
Vaikai iš urvo buvo gelbstimi mažomis grupelėmis. Kodėl jų visų nebuvo galima išgelbėti vienu metu? Anot A.Gudaičio, taip yra dėl patyrusių žmonių stokos.
„Nardymas urvuose yra elitinė veikla, tuo užsiima labai nedaug žmonių. Viena gelbėjimo operacija trunka apie dešimt valandų, yra mažai žmonių, kurie gali įveikti visą maršrutą ir dar transportuoti vaikus“, – sako speleologas.
A.Gudaitis taip pat pažymi, kad nardant dideliame gylyje didelį pavojų kelia dekompresinė liga. Tai gyvybei pavojinga būklė, atsirandanti narui per greitai iškylant į vandens paviršių.
Kaip ji atsiranda? Speleologo teigimu, esant giliai po vandeniu ir veikiant slėgiui kraujyje pamažu ištirpsta vis daugiau azoto, susidaro azoto dujų burbuliukai. Jei žmogus į vandens paviršių kils pamažu, problemų dėl to nekils, nes azoto perteklius bus iškvėptas.
Bet narui per daug staigiai iškilus į vandens paviršių, plaučiai nespėja pašalinti azoto pertekliaus, jo koncentracija kraujyje lieka didelė ir staiga sumažėjus slėgiui burbuliukai užkemša kraujagysles. Taip narui jau sausumoje po valandos ar kelių prasideda dekompresinė liga, dėl kurios žmogus gali mirti. A.Gudaitis sakė manantis, kad greičiausiai tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl žuvo vaikus gelbėjęs naras.
„Yra speciali įranga, nardymo kompiuteriai, kurie skaičiuoja, kiek laiko kokiame gylyje žmogus išbuvo ir kiek laiko kokiame gylyje jis turi praleisti. Pavyzdžiui, jei žmogus praleido kelias valandas 30 metrų gylyje, jis turi bent valandą prabūti trijų metrų gylyje, ir tik tada galės saugiai išnerti.
Jei žmogus praleido kelias valandas 30 metrų gylyje, jis turi bent valandą prabūti trijų metrų gylyje, ir tik tada galės saugiai išnerti.
Ir tada parą ar dvi nerti negalės, kol azoto kiekis kraujyje visiškai atsistatys“, – aiškino A.Gudaitis.
Pasak speleologo, tikėtina, kad šiuo atveju, kadangi vaikus gelbstinčių narų grupė buvo maža, jie nesilaikė visų saugumo reikalavimų ir, norėdami išgelbėti vaikus, prieš vėl nerdami sausumoje praleisdavo mažiau laiko negu rekomenduojama.
A.Gudaitis atkreipė dėmesį, kad pranešimų apie tai, kokia išgelbėtų vaikų būklė, nėra daug, jie prieštaringi. Todėl, pasak jo, įmanoma, kad vaikai „gavo“ dekompresinę ligą ir dabar leidžia laiką specialioje barokameroje, skirtoje tokiems pacientams. Kadangi ši liga pavojinga gyvybei, A.Gudaitis pabrėžia, kad būti ramiems, kad visi vaikai tikrai išgyvens, dar per anksti.
Potvynį patyrė būdamas dešimties
Speleologas gerai prisimena savo pirmąjį susidūrimą su potvyniu. Tai įvyko pirmosios jo kelionės į urvus metu, jam būnant vos dešimties metų amžiaus. Į Voroncevo urvus Kaukaze, Rusijoje, jis keliavo su savo tėčiu Vytautu Gudaičiu, kuris buvo vienas speleologijos ir nardymo urvuose pradininkų Lietuvoje.
Pasak A.Gudaičio, urvas, į kurį leidosi jų grupė, nusileidus maždaug pusę kilometro baigėsi šuliniu. Paviršiuje labai lijo, ir kopdami atgal ekspedicijos dalyviai išgirdo keistą šniokštimą. Netrukus žemyn urvu paplūdo didžiulė vandens lavina. Visi ekspedicijos dalyviai skubiai užsiropštė ant uolų palei urvo sienas. Jie netgi nebuvo prisirišę virve.
„Išgąsčio buvo pilnos kelnės. Mes buvome atkirsti, izoliuoti“, – prisiminė A.Gudaitis. Jo teigimu, jei ekspedicijos dalyvius vanduo būtų pasitikęs urvo apačioje, prie šulinio, jie galėjo tiesiog būti nuplauti.
Netrukus vienas ekspedicijos dalyvių, aplenkdamas šniokščiančią žemyn upę, uolomis pasiekė urvo angą ir atgal atnešė trosines kopėčias. Ekspedicija saugiai išlipo į lauką. Vienas žmogus ant uolos užsiropšti nespėjo: jį pasiekė potvynio vanduo, ir jis turėjo kabėti tvirtai laikydamasis, kol kolegos ištraukė.
„Tai buvo pirmas krikštas urvuose. Po to potvynių teko matyti nemažai. Žmogus prie kiekvienos ekstremalios situacijos pripranta, ir po kurio laiko jam nebekyla panika.
Žmogus prie kiekvienos ekstremalios situacijos pripranta, ir po kurio laiko jam nebekyla panika.
Jis pradeda planuoti situacijas, galvoti, kaip elgtis“, – sako speleologas.
Jis pažymi, kad Europos kalnuose ar Kaukaze potvyniai trunka 2-3 dienas. Tad žmonės jiems ruošiasi iš anksto – pasiima daugiau maisto atsargų, degiklį, stovyklas įsirengia neužtvindomose vietose.
„Tai yra darbinės situacijos. Eidamas į urvą tu žinai, kad jei palis, bus potvynis. Visada apie tai galvoji. Tai yra plano dalis. Matydamas riziką, kad gali būti potvynis, turi pasiruošti, nusimatyti, kad gali praleisti keletą parų po žeme“, – sako A.Gudaitis.
Jo teigimu, dažniausiai nelaimingi atsitikimai speleologijoje per potvynius įvyksta ne dėl to, kad žmonės nuskęsta, o dėl hipotermijos – šilumos praradimo.
„Europos urvuose temperatūra siekia 5-6 laipsnius, o drėgmė būna absoliuti. Po valandos žmogus ima kalenti dantimis, o po trijų valandų prasideda negrįžtami organizmo šalimo procesai. Dėl to reikia turėti apsaugos priemones. Todėl visi nešasi gelbėjimosi komplektą blogiausiam atvejui – metalizuotą plėvelę, žvakę, žiebtuvėlį“, – sako A.Gudaitis.
Urvuose svarbu ir tarpusavio bendradarbiavimas. Pasak jo, jei grupė žadėjo grįžti devintą valandą vakaro, o devintą ryto jų dar nėra – iš karto siunčiama komanda, kuri leidžiasi į paieškas.
Be to, pagal vakarietiškus standartus į urvus gali eiti tik gerai pasiruošę žmonės. Turi praeiti ne vieneri metai, kol į urvą grupei leidžiama žengti be patyrusio vadovo, o vieno žmogaus į urvą apskritai niekas neleidžia, nes nelaimingo atsitikimo atveju tai beveik garantuoja mirtį.
„Kai nepatyrę žmonės į urvus lenda vedini smalsumo – įvyksta nelaimių. Jei žmogus praėjęs mokymus – jis kitaip vertina situaciją ir nelaimingo atsitikimo tikimybė yra labai maža. Speleologija nėra ekstremalus sportas. Tai pirmiausia yra tiriamoji veikla, ir rizikų stengiamasi išvengti. Viskas daroma, kad žmonės nepervargtų, pailsėtų, ir patyrusios komandos nesėkmes patiria labai retai“, – sako speleologas.
.
