Kitą rytą moteris su jaunėliu Migueliu ir jo vyresniuoju broliu Shaka nuvyko į oro uostą, iš kurio turėjo pradėti kelionę į Balį (Indonezijos sala), kur gyvena jų močiutė.
Paprastai linksmas ir mėgstantis keliauti berniukas buvo susijaudinęs. Miguelio sidabrinis lagaminas stovėjo paruoštas keliauti. Prieš akis laukė banglenčių sportas ir plaukiojamas greitaeigiu kateriu. Vis dėlto kažkas buvo ne taip.
Kaip tu pasirenki mirti? Kas nutiktų mano kūnui, jeigu aš būčiau palaidotas? Ar aš nieko nejausčiau, jeigu siela keliauja pas Dievą? – dieną prieš kelionę, žaisdamas futbolą, pratrūko Miguelis.
Dieną prieš, žaisdamas futbolą, Miguelis pratrūko: „Kaip tu pasirenki mirtį? Kas nutiktų mano kūnui, jeigu aš būčiau palaidotas? Ar aš nieko nejausčiau, jeigu siela keliauja pas Dievą?“
Galiausiai naktį prieš kelionę Miguelis tiesiog nepaleido motinos iš savo glėbio. Moteris šalia jo praleido visą naktį, ramindama save, kad berniukas tiesiog jos pasiilgs.
Trečiadienis, 23 val., liepos 16 d. Migueliui, jo vyresniajam broliui Shakai ir dar 296 kitų žmonių buvo likę gyventi maždaug 15 valandų.
Kitą rytą Samira Calehr ir jos draugas Aan lydėjo berniukus į oro uostą. Jie juokėsi ir juokavo. 19-metis Shaka neseniai baigė pirmą kursą koledže, kur studijavo tekstilės inžineriją, jis žadėjo prižiūrėti Miguelį. Kitas berniukų brolis – 16-metis Mika – kartu neskrido į Balį.
Kai bagažo patikra buvo pereita, Shaka tuo metu suprato, kad paliko kojines. Samira Calehr pažadėjo, kad nupirks jam naujas ir perduos jas per Miką. Berniukai atsisveikindami apkabino Samirą ir pasuko pasų kontrolės link. Staiga Miguelis atsisuko ir pribėgęs dar kartą apsikabino motiną.
„Mama, aš tavęs pasiilgsiu“, – sakė jis. „Kas nutiks, jeigu lėktuvas suges?“, – klausė jis. Moteris mąstė, kas vyksta. „Nekalbėk taip“, – ramino vaiką ji, tvirtindama, kad „viskas bus gerai“. Tuo metu Shaka bandė nuraminti juos abu. „Aš juo pasirūpinsiu“, – tarė jis motinai: „Jis mano kūdikis“.
Moteris nenustoja galvoti apie tai, kad jos berniukas taip išgyveno todėl, kad nujautė, jog gyventi liko visai mažai. Ji mąsto apie ateitį, kurios nebebus: Skakos svajonė tapti tekstilės inžinieriumi, sudužo. Miguelio svajonė tapti kartingų lenktynininku taip pat žlugo.
Ir berniukai nuėjo. Tačiau Miguelis vis atsisukdavo atgal, žvilgčiodamas į motiną. Jo didelės rudos akys atrodė liūdnos. Tuomet berniukai dingo iš akiračio.
Samira Calehr jau buvo nupirkusi Shakai kojines ir sulaukė skambučio. Skambino jos draugas Aan. „Kur tu?“ – šaukė jis. „Lėktuvas sudužo“, – pasakė jis. Moteris apalpo.Dabar moteris nenustoja galvoti apie tai, kad jos berniukas taip išgyveno todėl, kad nujautė, jog gyventi liko visai mažai.
Ji mąsto apie ateitį, kurios niekada nebebus: Skakos svajonė tapti tekstilės inžinieriumi, sudužo. Miguelio svajonė tapti kartingų lenktynininku taip pat žlugo.
Kaip jis galėjo žinoti, kad taip nutiks? Kaip ji tai galėjo žinoti? „Aš turėjau jo paklausyti“, – tyliai sako moteris: „Turėjau jo paklausyti“.
