Karo medikė buvo paleista rugsėjo pabaigoje. Kartu su ja ištrūko dar dvi Mariupolio gynėjos – Jana Šumovecka ir Anastasyja Černenka, kurios į nelaisvę taip pat pateko būdamos nėščios.
M.Mamonova buvo matoma Ukrainos valdžios institucijų paskelbtame apsikeitimo belaisviais vaizdo įraše.
Taip pat skaitykite: Tarp susigrąžintų Ukrainos gynėjų – devintą mėnesį nėščia ukrainiečių medikė
Ukraina tuomet atgavo rekordiškai daug – 215 – žmonių, įskaitant karius, vadovavusius pasipriešinimo simboliu tapusios Mariupolio metalurgijos gamyklos „Azovstal“ gynybai.
BBC su M.Mamonova kalbėjosi apie jos sulaikymą, nežmoniškas gyvenimo sąlygas Olenivkoje, išlaisvinimą ir netrukus po to gimusią mažylę.
„Žingsnis ir mes šausime!“
Vėlų balandžio pradžios vakarą Marjana kartu su savo būrio kariais keliavo į kovinę poziciją Mariupolyje. Mūšiai vyko arti, iš visų pusių sklido šaudymo ir bombų garsai. Viena iš jų bet kurią akimirką galėjo pataikyti į jų automobilį.
Buvo šalta ir tamsu, tik kartais dangų ir kelią priekyje nušviesdavo tarytum fosforinės bombos.
Jauna moteris nuo vasario, kai prasidėjo karas, tarnavo fronto linijoje Mariupolyje, tačiau dabar situacija buvo kur kas rimtesnė – dviem savaitėmis anksčiau ji sužinojo, kad po širdimi plaka dar viena širdutė.
Rusijos pajėgos buvo apgulusios miestą, negailestingai ir nesirinkdamos taikinių bombardavo jį dieną ir naktį.
Marjanos batalionas buvo dislokuotas Mariupolio Iljičiaus vardo metalurgijos kombinate – vienoje iš paskutiniųjų ukrainiečių užuovėjų uostamiestyje. Tačiau rusai artėjo, tad palikti bazę reiškė riziką žūti arba būti suimtam.
Be saugaus būdo pabėgti iš fronto linijos Marjana neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti savo dalinyje nepaisant nėštumo bei tikėtis geriausio sau ir savo kūdikiui. Tačiau jai nepasisekė.
„Mūsų automobilį sustabdė ir išgirdome: „Nuo šios akimirkos esate Rusijos Federacijos belaisviai“, – pasakojo ji BBC.
„Žingsnis į dešinę arba į kairę ir mes šaudysime“, – įspėjo okupantai.
„Atsisukau į vaikinus, su kuriais buvau, ir pratariau: „Pasakykite, kad mūsų neima į nelaisvę. Pasakykite, kad jie neima mūsų į nelaisvę!". Buvau taip išsigandusi.“
Miegojo po lova
Marjanos didžiausios baimės tapo realybe. Ji kartu su bendražygiais buvo nuvežti į sandėlį, o po trijų dienų išgabenti į Olenivkos kalėjimą apsišaukėliškoje Donecko liaudies respublikoje.
Šioje įstaigoje, pagarsėjusioje skurdžiomis sąlygomis, žiauriu personalu ir nuolat perpildytomis patalpomis, įvyko sprogimas, per kurį žuvo dešimtys ukrainiečių karo belaisvių. Abi pusės dėl išpuolio apkaltino viena kitą.
Taip pat skaitykite: Rusijos propaganda dėl atakos Olenivkoje įspėjo prieš du mėnesius, o jai „įvykus“ paklydo meluose
Marjanai tai buvo šešis mėnesius užtrukusių kančių pradžia. Ji miegojo ant grindų, negalėjo gauti sveiko maisto ir gryno oro.
Per apklausas moteris buvo bauginama ir gąsdinama, o kartą, jau devintą nėštumo mėnesį, negalėjo naudotis tualetu. Ji taip pat bijojo, kad kūdikis gims nelaisvėje ir bus atimtas.
Netrukus po suėmimo ją apklausė Rusijos pareigūnas. „Jis įspėjo, kad neatsakiusi taip, kaip jam reikia, būsiu išsiųsta į stovyklą Rusijoje, o kūdikis bus atimtas“, – prisiminė Marjana.
Tardytojas grasino pasirūpinti, kad jos vaikas būtų perkeliamas iš vienų našlaičių namų į kitus, todėl jo niekada nebus įmanoma susekti.
„Tai buvo tikrai baisu, aš taip verkiau“, – tyliai pasakojo buvusi belaisvė.
Kitus kartus, siekiant įbauginti, kad Marjana duotų melagingus parodymus, buvo pasitelkiami lojantys šunys.
Per visą tą laiką medicininis išsilavinimas suteikė moteriai pasitikėjimo, kad jos nėštumas vystosi normaliai. Tačiau sąlygos kalėjime buvo pasibaisėtinos. Kambaryje, skirtame šešiems žmonėms, glaudėsi 40 moterų.
„Vyresnio amžiaus moterys miegojo ant gultų po dvi ar tris. Aš miegojau ant grindų, po lova su drauge. Turėjau porą pagalvių ir antklodę.“
Vėliau belaisvė buvo perkelta į mažesnį kambarį, kur miegojo vis dar ant grindų, bet jau ant medinės paletės.
Kartais išleisdavo į gryną orą
Pirmuosius kelis mėnesius su nėščiąja buvo elgiamasi taip pat, kaip su kitomis kalinėmis. Septintą nėštumo mėnesį gydytojas patarė jai daugiau kvėpuoti grynu oru, tad buvo leista pasivaikščioti po kiemą. Priklausomai nuo to, kuris sargybinis būdavo pamainoje, kartais ji lauke galėdavo praleisti pusę dienos, o kartais visai neišeidavo.
Liepą Marjanai kilo komplikacija, tad ji buvo nuvežta į ligoninę ultragarso tyrimui. Tai buvo pirmas jos žvilgsnis į savo kūdikį.
„Pamačiau jo rankytes ir kojytes. Jis išskleidė kumštį ir parodė man penkis pirštelius. Verkiau ir verkiau. Jie man pasakė, kad kūdikiui viskas gerai, bet jis labai mažas, todėl turiu daugiau valgyti bei vartoti daugiau vitaminų.“
Grįžus į kalėjimą, kai kurie prižiūrėtojai jos pasigailėjo ir atnešė naminio maisto bei vitaminų.
Paskutinėmis nėštumo savaitėmis buvo kalbama apie apsikeitimą kaliniais, bet vis dar nebuvo jokių ženklų, kad tai įvyks.
Taip pat skaitykite: Rusų baimė ir neapykanta: kas nutiko su „Azovo“ kariais Olenivkoje
Nusivylęs, kad Ukraina neskuba derėtis dėl išlaisvinimo, jos vyras Vasylis kreipėsi į vyriausybę su prašymu išlaisvinti žmoną humanitariniais sumetimais.
„Motina ir jos vaikai visur yra šventi... Tegul ją išlaisvina“, – jis sakė BBC likus kelioms dienoms iki išlaisvinimo.
Vasylis pripažino, kad baiminasi dėl žmonos ir dar negimusio kūdikio – pirmojo poros vaiko – gerovės. „Kūdikis negali būti laikomas tokiomis sąlygomis, todėl jie gali jį tiesiog atimti“, – sakė vyras.
Vietoj tualeto pasiūlė butelį
Marjana buvo perkelta į gimdymo skyrių Donecke, kur su ja buvo elgiamasi gerai, tačiau grėsmė būti atskirtai nuo kūdikio išliko.
Atsirado dvi galimybės: arba moteris bus išsiųsta į kalėjimą Donecke, kur gyvens su kūdikiu, kol maitins krūtimi, arba bus išvežta į Rusiją, kur vaikas būtų paimtas sukakus trejiems metams. Ji buvo per daug išsigandusi, kad paklaustų, kur bet kuriuo iš šių atvejų būtų nuvežtas jos vaikas.
Marjana jautė, kad mainai yra jos paskutinė viltis. Tačiau vieną rugsėjo penktadienį sulaukė žinios, kurios taip bijojo.
„Jie man pasakė, kad mainai atšaukti. Padėtis fronto linijoje paaštrėjo ir abi pusės negalėjo susitarti. Supratau, kad tai – pabaiga“, – pripažino Marjana. Ji galėjo pagimdyti bet kurią dieną.
Tačiau savaitgalį kažkas pasikeitė. Marjana neįsivaizduoja, kodėl, bet staiga mainams buvo uždegta žalia šviesa.
Kitą antradienį ji su dešimtimis kitų kalinių buvo perkelta į miestą Rusijoje netoli Ukrainos sienos. Ten buvo užrištos akys, surištos rankos ir ji kartu su kitais kaliniais buvo įsodinta į karinį lėktuvą, kuris nuskraidino į Baltarusiją.
Kelionė truko 20 valandų, tačiau Marjaną saugoję kariai neleido pasinaudoti tualetu, nors ji buvo jau devintą mėnesį nėščia.
„Naudokis šiuo buteliu“, – šaipėsi jie. Pasakiau: „Negalėsiu jo įsikišti" ir „Man skauda“. Bet jie tiesiog liepė man jį palaikyti“, – šyptelėjo Marjana.
Iš Baltarusijos ji buvo pervežta per sieną su Ukraina ir atsidūrė nedideliu atstumu nuo sienos. Taip moteris grįžo į santykinai saugią tėvynę.
Vos po keturių dienų Marjana pagimdė sveiką mergaitę Aną. Mažylė svėrė 3,2 kg – normos ribose.
Taip pat skaitykite: „Azov“ pulko vadai paleisti į laisvę, bet iki karo pabaigos privalės būti Turkijoje
Ateityje moteris norėtų ir toliau dirbti medicinos srityje, bet vyras aiškiai išsakė savo nuomonę. „Neištvers, jei grįšiu į fronto liniją, – juokiasi buvusi belaisvė. – Jis įspėjo, kad mane paliks.“
Kol kas pora džiaugiasi galėdami taikytis prie naujo šeimos gyvenimo.
„Jau pripratau, kad turiu mažą kūdikį, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, – atviravo Marjana. – Net turėjau laiko priprasti prie minties, kad esu mama. Tik gaila, kad tai turėjau padaryti kalėjime.“
