Iryna Dovhan Vilniuje lankėsi rugsėjo vidury, kai vyko tarptautinė konferencija „Permąstyti Ukrainą ir Europą: nauji iššūkiai istorikams“.
Dėmesio stoka prisidėjo prie šių dienų siaubo
Kai susėdome pokalbio, ji neslėpė jaudulio, nors dabar jos balsas dreba ne dėl pačios išgyvento siaubo 2014-ųjų rugpjūtį, o dėl kitų aukų – daugiausia moterų, patyrusių rusų karių ar jų pakalikų seksualinę prievartą.
Į forumą Lietuvoje ji ir atvyko kaip tyrėja, kuri renka duomenis apie rusų nusikaltimus pradedant nuo plataus masto karinio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą 2022-ųjų vasario 24 d.
„Aš buvau įkalinta vadinamųjų „savanorių“, kuriems vadovavo rusų karininkai, 2014 metais Donecke už savo proukrainietišką poziciją. Buvau kalinama, o mane išgelbėjo Europos žurnalistai, kurie sugebėjo susitarti ir išlaisvinti mane.
Aš praėjau visą rusų nelaisvės siaubą jau tada ir tuo metu niekas nesidomėjo, kas mane ištiko. Nei mano šalis, nei Europa. Buvo labai mažai žmonių, kurie norėjo ir galėjo papasakoti savo išgyvenimus 2014-2015 metais. Galbūt tas tylėjimas, pasaulio visuomenės dėmesio trūkumas ir atvedė prie to, kad 2022 metais po plataus masto įsiveržimo mes dabar skęstame tame siaube“, – kalbėjo Iryna.
Aš praėjau visą rusų nelaisvės siaubą jau tada ir tuo metu niekas nesidomėjo, kas mane ištiko. Nei mano šalis, nei Europa.
Istorija vis dar stingdo kraują
Kuomet prasidėjo karas Rytų Ukrainoje 2014 metais, Iryna Dovhan nusprendė palaikyti Ukrainos kariuomenę. Pradėjusi rinkti paramą maisto produktais ir vaistais, ji ją atiduodavo kariuomenės būriui, esančiam regione. Vieną kartą ji tą paramą nusprendė nufotografuoti, ketindama parodyti rėmėjams, tačiau tai ir buvusi didžioji jos klaida.
„Smogikai iš bataliono „Vostok“ atvyko į mano gimtąjį miestą Jasinovatą ir sulaikė mane sode, kuomet aš laisčiau savo augalus. Didžioji dalis kaimynų jau buvo pabėgę, dėl to niekas nepastebėjo, kad aš dingau“, – pasakoja Iryna.
Moterį mušė, gąsdino ir kankino, šaudė iš pistoletų palei ausis, ją apkurtindami, vertė šaukti „Sieg Heil, gąsdino išprievartauti sadistiškiausiais būdais.
„Aš šliaužiau grindimis ir prašiau, kad jie mane nušautų“, – beveik prieš dešimtmetį patirtus savo išgyvenimus pasakojo I.Dovhan.
