V.Putinas visada suprato, kokia galinga jėga yra sportas, rašo „The Atlantic“.
2007-aisiais, kai naftos kaina Rusiją džiugino, V.Putinas nuskrido į Gvatemalą susitikti su Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) atstovais. Ten jam pažadais suorganizuoti dar neregėtas olimpines žaidynes pavyko į savo pusę patraukti anglus ir prancūzus.
Jo darbas atsipirko – Rusija iškovojo galimybę 2014 metais rengti olimpines žaidynes Sočyje.
Prieš prasidedant žaidynėms V.Putinas garsiai kalbėjo, kad sportas ir politika turi būti atskirti, tačiau jo veiksmai rodė ką kita.
Per olimpiados atidarymo proga surengtą spaudos konferenciją nemaža dalis užsienio reporterių klausė apie Rusijoje galiojantį įstatymą, draudžiantį homoseksualumo propagandą, o taip pat ir apie korupciją Rusijai rengiantis žaidynėms.
Reporteris iš Kinijos paklausė V.Putino, ar jis nemano, kad užsienio susidomėjimas korupcija ir teisėsaktais Rusijoje, yra Šaltojo karo atgarsiai.„Taip“, – atsakė V.Putinas, o vėliau pasiskundė, kad žurnalistai užduoda per daug politinių klausimų.
Olimpiada, jo teigimu, turi depolitizuoti tarptautines problemas ir atverti galimybę glaudesniam bendradarbiavimui.
Tai jis pakartojo ir po žaidynių Sočyje ir Rusijai susidūrus su grėsme apskritai būti išmestai iš žaidynių Rio de Žaneire už Rusijos sportininkų plačiai naudotą dopingą.
TOK neišdrįso iš šiųmečių žaidynių pašalinti Rusijos, tačiau nemažai šios šalies sportininkų žaidynėse nedalyvaus, o V.Putinas aiškino, kad tai yra užsienio pastangos apjuodinti Rusiją.
Tačiau pasaulyje sportas ir politika visada buvo maišomos, o Rusija ir pati tai darė.
JAV Duke universiteto mokslininkas Michaelas Newcity sakė, kad V.Putinas deda visas pastangas pabrėžti Rusijos didybę pasaulyje.
Galią V.Putinas demonstravo įsiveržęs į Ukrainą, gindamas Sirijos prezidentą ir per sportą.
Sovietmečiu sportą kontroliavo valstybė. 1949 metais Sovietų Sąjungos Sporto komiteto pagrindinis uždavinys buvo kuo plačiau skleisti sportą ir siekti, kad profesionalūs sportininkai būtų geriausi.
Sovietų atletai iš tiesų užėmė aukštas vietas įvairiose žaidynėse (nepaisant kaltinimų vartojus dopingą). Ir nors Rusija jau nebekomunistinė, valstybė itin kontroliuoja sportą, o sportas ir politika iki šios dienos yra tampriai susiję.
M.Newcity teigimu, V.Putinui 1999 metais tapus prezidentu Rusijoje kilo noras pademonstruoti pasauliui, kad šalis irgi turi kuo didžiuotis.
„Sočio olimpinės žaidynės buvo tarsi pasidemonstravimo vakarėlis, kylant naftos kainoms ekonomika klestėjo ir tai buvo puiki galimybė rusams pareikšti pasauliui, kad jie grįžo“, – sakė mokslininkas.
Sočio olimpinės žaidynės buvo tarsi pasidemonstravimo vakarėlis, kylant naftos kainoms ekonomika klestėjo, ir tai buvo puiki galimybė rusams pareikšti pasauliui, kad jie grįžo.
V.Putinas dievina sportą. Jis turi dziudo juodąjį diržą. Sportas jam tapo būdu parodyti klestinčią Rusiją.
Todėl prieš 2014 metų olimpiadą V.Putinas asmeniškai rūpinosi menkiausiomis žaidynių detalėmis.
Sočis buvo paverstas žiemos kurortu. Už tai Rusija sumokėjo 10 mlrd. dolerių daugiau nei Kinijai kainavo žaidynės Pekine.
V.Putino valdoma Rusija nėra vienintelė, bandanti pademonstruoti savo galią per sportą. Šalys visada norėjo, kad jų atstovai būtų laikomi greičiausiais ir stipriausiais, o geriausia proga tokiais pasirodyti yra olimpinės žaidynės.
Johnathanas Grixas ir Donna Lee knygoje „Minkštoji galia, didieji sporto renginiai ir kylančios valstybės“ rašo, kad nesvarbu, kokia autoritarinė yra šalis (Kinija), ar kokia socialinė nelygybė yra toje šalyje (Brazilija), sportas apjungia visus. Rengdamos sporto varžybas šalys gali parodyti pasauliui, kad paiso bendrų normų.
Laimėjimai, kaip ir žaidynių rengimas, yra būdas parodyti geopolitinę svarbą.
1980-aisiais JAV atletai atsisakė dalyvauti žaidynėse Maskvoje, protestuodami prieš karą Afganistane.
1936 metų žaidynės Berlyne tapo puikia reklama Adolfo Hilterio Vokietijai, tačiau jos labiausiai prisimenamos dėl Jesse Owenso keturių aukso medalių.
Žaidynių boikotavimas ar draudimas šaliai jose dalyvauti yra būdas protestuoti prieš valdžios vykdomą politiką. Vienas iš tokių pavyzdžių – apartheido laikais TOK priimtas sprendimas 21 metus neleisti žaidynėse dalyvauti Pietų Afrikos atletams.
1980-aisiais JAV atletai atsisakė dalyvauti žaidynėse Maskvoje, protestuodami prieš karą Afganistane. Rusija atsakė tuo pačiu 1984-aisiais, kai žaidynės vyko Los Andžele.
George'as Orwellas sportą yra pavadinęs karu be šaudymo.
„O kaip gali būti kitaip? – rašė jis. – Aš visada nustembu, kai žmonės sako, kad sportas atveria duris draugystei ir geranoriškumui ir kad jei paprasti žmonės turėtų galimybę susitikti futbolo ar kriketo aikštėje, nebebūtų ko susitikti mūšio lauke. Ir jei žmogus to nežino iš konkrečių pavyzdžių (1936 metų Olimpiados), kad tarptautinės žaidynės veda į neapykantą, padėti susivokti jam gali bendrieji principai.“
Tie bendrieji principai ir vėl iškyla prieš Rio de Žaneiro žaidynes, kur daugiausiai dėmesio skiriama Rusijos sportininkų dopingo skandalui, V.Putinui bandant parodyti, kad tai yra noras apjuodinti šalį ir jo nuolat kartojamam raginimui nemaišyti sporto su politika.
