36-erių O.Machovas žuvo gegužės 4-ąją, kovodamas 95-osios brigados gretose netoli Iziumo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo, kad okupantai turės atsakyti už kiekvieno ukrainiečio atimtą gyvybę.
Nors oficialiai nėra skelbiama, kiek karių žuvo Ukrainoje nuo Rusijos invazijos pradžios vasario 24-ąją, V.Zelenskis yra minėjęs, kad šalis praranda iki 100 gynėjų per dieną.
„Man tapo baisu, kai pradėjau sulaukti žinučių ir skambučių iš moterų, kurios neteko savo mylimųjų. Jų ne šimtai, jų – tūkstančiai“, – interviu 15min kalbėjo Ukrainos žurnalistė A.Blyščyk.
Su O.Machovu ji susižadėjo likus vos kelioms savaitėms iki jo žūties ir teigė, kad praradimo skausmą jaučia ir šiandien – praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams nuo jo mirties.
Ukrainai nusprendus pervadinti dalį gatvių skirtinguose miestuose iš tų, kurios buvo skirtos rusų rašytojams ar kitiems žinomiems šios valstybės atstovams, A.Blyščyk iniciavo parašų rinkimą, kad vienai gatvių būtų suteiktas O.Machovo vardas. Sulaukus reikiamo palaikymo, tokia gatvė Ukrainos sostinėje atsiras.
„Nenoriu, kad Oleksandras būtų pamirštas“, – kalbėjo A.Blyščyk.
Po mirties O.Machovui V.Zelenskio sprendimu buvo suteiktas medalis už drąsą.
– Papasakok, kaip susipažinote su Oleksandru?
– Su Oleksandru susipažinome darbe. Pirmą kartą susitikome naujienų tarnybos patalpose. Tuo metu dar nieko nepažinojau naujame darbe ir netyčia susidūrėme su juo. Kelias sekundes žiūrėjome vienas į kitą, o aš pajutau it mane būtų nukračiusi elektros srovė. Tačiau tą kartą tik pasisveikinome ir kiekvienas nuėjome savais keliais.
Maždaug pusmetį tiesiog dirbome kartu, net neidavome kartu atsigerti kavos. Rugpjūčio 24-ąją, kai Ukraina mini Nepriklausomybės dieną, aš dirbau tiesioginiame eteryje iš miesto centro – Oleksandras dalyvavo šventinėje eisenoje su kitais kariais. Pamatęs mane, jis pribėgo ir pabučiavo mane į skruostą tiesioginiame eteryje. Kitą dieną su juo pasikalbėjome ir jis prisipažino, kad jam jau seniai patinku. Nesu linkusi atvirai pasakoti apie savo jausmus, tačiau prisipažinau, kad jis man irgi patinka.
Buvau daugiau nei šimtu procentų įsitikinusi – žūti gali bet kas, tačiau tik ne jis.
Labai greitai pradėjome kartu gyventi ir žinote, tas iš pirmo žvilgsnio tvirtas ir brutalus vyras pasirodė esąs švelnus ir didelis romantikas. Jis nuolat dovanodavo man gėles, uždegdavo žvakes, kai vakarieniaudavome.
Labai mėgome keliauti, aktyviai leisti laiką. Mums labai patiko patirti naujus nuotykius. Su juo jaučiausi saugi. Taigi man atrodė, kad nieko daugiau gyvenime man nereikia.
– Oleksandras kariavo prieš rusų okupantus dar 2015 metais. Kalbėjote su juo apie karą? Jis bandė paruošti tave tam, kad gali vėl paimti ginklą į rankas?
– Visą laiką, kai buvome kartu, jis man sakė – jei prasidės didelis karas, jis iš karto eis kariauti. Jis seniai galvojo, kad plataus masto puolimas vieną dieną įvyks ir ruošėsi tam. Buvo surinkęs kuprinę tam atvejui. Jis tai dienai ruošė ir mane – perspėjo, kad mobilizacijos atveju jis, kaip anksčiau kariavęs žmogus, sąrašuose atsidurs vienas pirmųjų.
Likus mažiau nei savaitei iki plataus masto puolimo, Oleksandras buvo komandiruotėje Donbase. Vasario 24-ąją jis mane pažadino skambučiu 5 valandą ryto ir pasakė: „Putinas paskelbė karą. Surink savo daiktus ir važiuok iš Kyjivo.“ Išvykti iš miesto atsisakiau. Visada jam sakiau, kad karo atveju niekur nebėgsiu – liksiu ir dirbsiu.
Oleksandras grįžo į Kyjivą tą pačią dieną ir pasiėmė mane iš darbo. Namuose pavakarieniavome, jis atidarė langą ir užsirūkė, nors nerūkė jau pusantrų metų. O paskui pasakė, kad eina į karinį komisariatą. Bandžiau jį įkalbėti, kad dar praleistų naktį namuose, pailsėtų, pamiegotų. Tačiau jis pareiškė, kad vis tiek negalėtų miegoti, nes jo draugai jau žūsta kovodami už šalį.
Keturis kilometrus iki komisariato ėjome pėsčiomis ir tylėdami, aš vis apsiverkdavau. Išėjęs iš karinio komisariato jis mane stipriai apsikabino ir pasakė: „Įsimink – 95 brigada.“ Tai buvo paskutinė diena, kai mačiau jį gyvai. Jis išvyko į šalies rytinę dalį.
Tuo metu kariuomenėje visko trūko – apsaugos priemonių, šarvinių liemenių, kitų daiktų. Visko ieškojau pati, pirkau užsienyje ir siųsdavau jam.
Buvau daugiau nei šimtu procentų įsitikinusi – žūti gali bet kas, tačiau tik ne jis.
– Kaip sužinojai, kad Oleksandras žuvo?
– Sulaukiau skambučio iš jo draugo. Turiu pripažinti, kad tai blogiausia, kas man yra atsitikę gyvenime. Tas skambutis ir tie žodžiai. Perklausiau darkart, ar tai tikrai tiesa. Prisimenu, kad susmukau ant grindų ir ėmiau klykti.
Tuo metu buvau nuvykusi į Lvivą. Laimei, žmonės, su kuriais tuo metu gyvenome, jau buvo perspėti apie tai, kas įvyko. Jie stovėjo šalia manęs, jau paruošę raminamuosius ir stiklinę vandens.
Sėdėjau išgėrusi raminamųjų, žiūrėjau į telefoną ir laukiau, kol kažkas paskambins ir pasakys, kad įvyko klaida, visa tai netikra, o Oleksandras gyvas. Laukiau, o gal jis pats man parašys.
Labai sunku priimti tokią informaciją. Iki tol dėliojau planus ateičiai, svajojau, kad jam grįžus susituoksime ir viskas bus gerai – keliausime, būsime laimingi. Tačiau viskas nutrūko per vieną akimirką ir tapo nebeaišku, kaip toliau gyventi.
Dabar sulaukiu skambučių moterų, kurios ką tik prarado mylimuosius. Jos nori būti išklausytos, ieško paramos, pagalbos.
Pripažinsiu, turėjau minčių tiesiog iššokti pro langą. Tačiau šalia manęs nuolat buvo žmonės, kurie niekur vienos nepaleisdavo. Labai džiaugiuosi, kad jie buvo šalia.
– Kada atėjo suvokimas, kad reikia kažkaip toliau gyventi?
– Penkias dienas laukiau, kol jo kūnas bus parvežtas į Kyjivą, ir galėsime jį palaidoti. Maždaug trečią laukimo dieną prisiminiau, kad Oleksandras norėjo sukurti dokumentinį filmą apie karą. Žinojau, kad jis daug filmavo telefonu, todėl ėmiau aiškintis, kur yra jo telefonas. Skambinau į brigadą, prašiau jo draugų surasti telefoną, nes pasakiau sau, kad dokumentinį filmą privalau užbaigti aš. Tai davė man tikslą gyventi.
Supratau, kad privalau gyventi, nes mano mirtis sukels tik dar daugiau skausmo kitiems. Mano tėvai yra okupuotoje teritorijoje. Be to, jie net negalėjo būti šalia manęs tuo sunkiu metu.
– Esi minėjusi, kad kalbi ir su kitomis moterimis, kurios prarado savo mylimuosius. Kokios jų istorijos?
– Tai labai skirtingos moterys, kurios savo mylimuosius prarado tiek prasidėjus plataus masto puolimui, tiek per aštuonerius metus besitęsiantį karą Ukrainoje.
Man buvo baisu, kad mano gyvenimas bus panašus į kai kurių iš jų – sirgsiu depresija. Kai kurios jų vartoja daug alkoholio, nemato šviesaus rytojaus.
Visų jų klausiau, kaip toliau gyventi. Man atsakė, kad su laiku tiesiog išmoksiu gyventi su skausmu. Iš pradžių nesupratau tų žodžių reikšmės.
Dabar sulaukiu skambučių moterų, kurios ką tik prarado mylimuosius. Jos nori būti išklausytos, ieško paramos, pagalbos. Sakau joms, kad po laidotuvių tampa šiek tiek lengviau. Be abejo, vėliau vėl atsinaujina didžiulis skausmas, dienos tarsi išsitempia, nesuvoki laiko tėkmės.
Sunku buvo sugrįžti į darbą. Kai pirmą dieną atėjau, kolegos tiesiog atsistojo ir išėjo iš patalpos apsiverkę. Jie nežinojo, kaip su manimi bendrauti. Tačiau galiu pasakyti, kad toks elgesys visiškai nepadeda. Todėl parodžiau jiems, kad su manim galima kalbėti, juokauti. Bandžiau elgtis taip, kaip anksčiau, nors ir suvokiau, kad taip jau nebus. Tačiau noriu gyventi, o gyventi vien tik ašarojant – ne išeitis.
Todėl kasdien prisigalvoju sau naujų planų, veiklos, susitikimų. Stengiuosi per dieną pavargti, kad vakare tiesiog griūčiau į lovą ir miegočiau, o ne valandų valandas galvočiau apie viską. Be to, dirbu su psichologu ir žmonėmis, kurie prarado mylimuosius, taip pat siūlyčiau kreiptis į specialistus, o ne bandyti viską įveikti pačiam.
– Oleksandras visuomet ragino tikėti Ukrainos kariuomene ir kartojo, kad ji galiausiai išlaisvins visą šalies teritoriją. Tiki tuo?
– Taip. Jis ragino tikėti mūsų kariuomene ir mane, ir visus kitus. Todėl tikiu. Noriu tikėti, kad manęs laukia gražus gyvenimas. Negaliu planuoti įvykių pusmečiui į priekį, nes karo sąlygomis tai daryti sunku. Tačiau išmokau gyventi čia ir dabar.
Nustojau bijoti – manęs negąsdina atskriejančios raketos. Nenoriu mirti, bet jau nebijau. Po to, kai Rusija paleido raketas į Kremenčuko prekybos centrą, kur žuvo daug žmonių, supratau, kad mane irgi gali taip nužudyti. Todėl parašiau draugams, kur norėčiau būti palaidota nelaimės atveju. Ėmiau kitaip žiūrėti į mirtį. Ji manęs daugiau negąsdina.
