Atvaizdus platina seniai
Internete platinamas koliažas iš 8 nuotraukų, sudėtų poromis. Kairėje pusėje žmonės matyti su nacių uniformomis, stovintys greta Adolfo Hitlerio ar kitų šio bendražygių apsuptyje. Dešinėje – tie patys žmonės, kaip galima suprasti, einantys svarbias pareigas tarptautinėse ar kitose organizacijose.
Viršuje parašytas trumpas komentaras: „Sąjungininkai: mes įveikėme nacius!“ Kaip pastarųjų atsakymas pateikiami šie atvaizdai, esą liudijantys priešingai, mat nacių veikėjai padarė įspūdingą karjerą.
Koliažas internete klajoja mažiausiai nuo 2020 m. Vieni atvaizdais dalijosi be jokių komentarų, kiti prirašė, pavyzdžiui, „tikras mėšlas, kad visi jie dirbo naciams ir buvo partijos nariai“.
Vienoje lietuvių „Facebook“ grupėje pasirodžiusią šią nuotrauką jos narys palydėjo tokiu komentaru: „Ne visi Vokietijoje buvo NSDP (NSDAP – Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, toks buvo visas nacių organizacijos pavadinimas – red. past.), kaip ir ne visi SSRS buvo komunistai.“
Kaip buvo iš tiesų?
Jungtis prie nacių nenorėjo
Pirmasis koliaže minimas Wernheris von Braunas, esą tapęs NASA (Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos, už visas nekarines kosmoso tyrimo programas atsakingos JAV valstybinės agentūros) vadovu. Tai – ne visai tiesa, aukščiausios pareigos ten buvo NASA planavimo administratoriaus pavaduotojas.
Vaikystėje puikiai grojęs pianinu bei violončele ir net galvojęs tapti kompozitoriumi, tačiau dovanų gavęs teleskopą jis susižavėjo kosmosu ir galiausiai pasuko į raketų inžineriją. Siekti karjeros šioje srityje W.von Braunas galėjo dėl Versalio sutarties, užbaigusios Pirmąjį pasaulinį karą, autorių neapsižiūrėjimo – raketos nebuvo įtrauktos į Vokietijai draudžiamų ginklų sąrašą.
W.von Brauno santykiai su nacių Vokietija buvo įvairiapusiai ir sudėtingi. 1937 m. vaikinas, tuo metu jau buvęs Kariuomenės raketų centro technikos direktoriumi, įstojo į NSDAP.
„Atsisakydamas jungtis prie partijos būčiau turėjęs palikti savo gyvenimo darbą. Todėl nusprendžiau įstoti. Mano narystė neapėmė jokios politinės veiklos“, – tikino vėliau. Iš tiesų nėra jokių įrodymų, kad jis būtų daręs ką nors daugiau nei mokėjęs mėnesinius įnašus. Yra išlikę nuotraukų, kuriose W.von Braunas matyti su svastika ant drabužių, bet jo narystę demonstruoti buvo politiškai naudinga.
Tuomet jaunojo mokslininko požiūris į nacių režimą buvo komplikuotas. Jis pripažino, kad ankstyvieji pažadai stiprino patriotinius jausmus, o A.Hitleris tuomet atrodė tik kaip pompastiškas kvailys su Charlie’io Chaplino ūsais, dar vienas Napoleonas.
Vėliau W.von Braunas prisijungė ir prie „Schutzstaffel“ („Apsaugos būrio“, SS) – sukarintos organizacijos, atsakingos už Holokaustą. To prašė pats SS vadas Heinrichas Himmleris, mat siekė laikyti ranką ant pulso raketų kūrimo srityje. Mokslininkas atsisakinėjo, nes esą visai neturėjo galimybių politinei veiklai, bet buvo įtikintas, kad priklausymas SS nekainuoja papildomo laiko, todėl nusileido ir gavo leitenanto laipsnį.
Padėjo pakilti į kosmosą
Naciams atėjus į valdžią, raketų kūrimas iškart tapo nacionalinės svarbos reikalu. 1942 m. buvo sėkmingai išbandyta pirmoji pasaulyje ilgo nuotolio valdoma balistinė raketa „Aggregat“, dar vadinama „V-2“. W.von Braunas prisidėjo prie jos kūrimo.
SS generolas Hansas Kammleris, suprojektavęs keletą koncentracijos stovyklų, sugalvojo, kad šių kalinius būtų galima išnaudoti kaip vergus raketų kūrimo programose. „V-2“ kūrimo procesas pareikalavo daugiau gyvybių nei vėliau nusinešė pati raketa. W.von Braunas darbo požeminiuose tuneliuose sąlygas įvertino kaip bjaurias, bet tikino niekada nematęs, kad išnaudojami žmonės būtų mušami ar mirtų.
Nuo 1943-ųjų W.von Braunas buvo sekamas SS saugumo tarnybos (Sicherheitsdienst, SD), o dar kitais metais po neapdairių komentarų apie karą ir raketas buvo kuriam laikui suimtas. Suprasdamas, kad Vokietija bus nugalėta, jis iš anksto pradėjo galvoti apie gyvenimą po karo.
Kai 1945 m. prie Kariuomenės raketų centro Baltijos jūros pakrantėje priartėjo sovietų kariuomenė, W.von Braunas savo komandos paprašė apsispręsti, kam jie norėtų pasiduoti. Pasirinko amerikiečius. Bijodamas, kad SS sunaikins svarbius dokumentus, mokslininkas jų kopijas paslėpė. Po pasidavusiųjų apklausų amerikiečiai aptiko 14 tonų „V-2“ dokumentacijos.
W.von Braunas buvo amerikiečių sudaryto Vokietijos mokslininkų ir inžinierių Juodojo sąrašo viršuje. Todėl, kai Magnusas von Braunas prieš pat karo pabaigą vienam eiliniam amerikiečių kariui laužyta anglų kalba pasakė savo vardą ir kad su broliu – „V-2“ sukūrėju – nori pasiduoti, šie suprato, kokios svarbos žmonės pateko jiems į rankas.
Po karo, įgyvendinant operaciją „Sąvaržėlė“, 1,6 tūkst. vokiečių mokslininkų ir inžinierių buvo slapta pervežti į JAV. Iš pradžių W.von Braunas dirbo kariuomenės vidutinio nuotolio balistinių raketų programoje ir sukūrė raketas, kurios 1958 m. į kosmosą iškėlė pirmą amerikiečių palydovą „Explorer 1“.
Netrukus jo grupė buvo prijungta prie NASA. Ten jis, be kita ko, vadovavo raketos „Saturn V“, kuri į kosmosą iškėlė Mėnulin skrendantį erdvėlaivį „Apollo 11“, kūrimui.
W.von Braunas laikomas kosmoso kelionių, raketų mokslo ar Amerikos Mėnulio programos tėvu, jis agitavo už žmogaus keliones į Marsą.
Nacistinė praeitis lydėjo mokslininką visą gyvenimą, jis buvo kviečiamas liudyti nacių, visų pirma – SS pareigūnų teismuose.
Knygos „Von Braunas: Svajotojas apie kosmosą, karo inžinierius“ autoriaus Michaelo Neufeldo teigimu, mokslininkui naciai ir Trečiasis reichas iki karo pabaigos nekėlė itin neigiamų jausmų.
Tik susitikęs su A.Hitleriu, pamatęs koncentracijos stovyklas ir ypač sulaikymas sugriovė iliuzijas dėl režimo, kuriam dirbo. Konservatyvioje dešiniųjų pažiūrų šeimoje gimęs W.von Braunas dėl savo pozicijos ir ištikimybės kariuomenei net tuomet vargiai galėjo ką nors padaryti. Be to, jis buvo užvaldytas idėjos pakilti į kosmosą, todėl turėjo ką nors paaukoti.
M.Neufeldas įsitikinęs, kad mokslininkas nesidomėjo rasių teorija, nėra ir įrodymų, kad jis būtų buvęs antisemitas.
Ideologiją atmetė
Antruoju koliaže įrašytas vokiečių akademikas, diplomatas, valstybės veikėjas Walteris Hallsteinas (1901-1982) buvo pirmasis Europos Ekonominės Bendrijos Komisijos pirmininkas ir, palyginti su W.von Braunu, su naciais neturėjo beveik jokių rimtesnių ryšių.
Teisės studijas baigęs jaunuolis karjerą pradėjo dar 3-iajame deš. Veimaro respublikos laikais. Sulaukęs vos 29-erių, jis tapo jauniausiu šalyje teisės profesoriumi. Po dešimtmečio naciai prieštaravo, kad jis būtų paskirtas Frankfurto universiteto profesoriumi, bet akademikai aktyviai stūmė jo kandidatūrą ir greitai vyras net tapo Teisės fakulteto dekanu.
W.Hallsteinas priklausė kelioms nominaliai nacių profesinėms organizacijoms, bet partijos narys nebuvo. Jis atmetė nacių ideologiją ir stengėsi nuo jų laikytis atstu.
Antrojo pasaulinio karo metais teisininkas tarnavo Vokietijos kariuomenės artilerijos pulke, turėjo pirmojo leiteinanto laipsnį. 1944 m. amerikiečiai jį paėmė į nelaisvę ir laikė Komo karo belaisvių stovykloje JAV, kur jis likimo broliams net buvo suorganizavęs „stovyklos universitetą“.
Po karo grįžęs Vokietijon W.Hallsteinas tęsė akademinę karjerą, tapo Frankfurto universiteto rektoriumi, bet 1950 m. perėjo į diplomatinę tarnybą. Jo vardu buvo pavadinta doktrina, pagal kurią Vakarų Vokietija laikėsi Rytų Vokietijos izoliavimo diplomatiškai politikos.
Atsidavęs Europos integracijos rėmėjas vaidino esminį vaidmenį ir šiame procese, ir Vakarų Vokietijos užsienio politikoje. Jis buvo vienas iš Europos anglių ir plieno bendrijos architektų. Tapęs pirmuoju Europos Ekonominės Bendrijos, kuri vėliau virto Europos Sąjunga, Komisijos pirmininku (šias pareigas ėjo 1958-1967 m.) jis kūrė bendrąją rinką ir siekė žemyno vienybės.
Įtarė sąmokslu prieš A.Hitlerį
Koliaže taip pat minimo Adolfo Heusingerio (1897-1982), kuris NATO ėjo ne personalo vadovo, o Karinio komiteto pirmininko pareigas, karjera buvo dar įvairesnė. Ji apėmė net keturias valstybes: Vokietijos imperiją, Veimaro respubliką, nacių Vokietiją ir Vakarų Vokietiją.
Kaip savanoris prisijungęs prie kariuomenės, jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o vėliau tapo profesionaliu kariu.
1938-1944 m. pulkininkas leitenantas A.Heusingeris tarnavo kaip operacijų vadas nacių ginkluotųjų pajėgų generaliniame štabe, o porai savaičių net buvo pakeitęs generalinio štabo vadą, kai šis pasitraukė dėl sveikatos problemų.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje padėjo planuoti invaziją į Lenkiją, Daniją, Norvegiją, Prancūziją ir tapo operacijų padalinio vadu – trečiu pagal hierarchiją asmeniu kariuomenėje.
Nors vėliau buvo pakeltas iki generolo leitenanto, naciai neilgai buvo patenkinti A.Heusingeriu – 1944 m. jį, kaip ir W.von Brauną, suėmė gestapas, tik dėl kitos priežasties. Generolas buvo įtartas dalyvavimu Liepos 20-osios sąmoksle, per kurį planuota nužudyti A.Hitlerį. Įrodymų nebuvo rasta, todėl po kelių mėnesių jis atgavo laisvę, bet neilgam, mat 1945-ųjų gegužę atsidūrė sąjungininkų nelaisvėje, turėjo liudyti Niurnbergo tribunole.
1950-aisiais jis tapo pirmojo Vakarų Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio patarėju karybos klausimais. Po penkerių metų sukūrus kariuomenę – Bundeswehr, A.Heusingeris grįžo į karinę tarnybą, buvo paskirtas Karinės vadovybės tarybos pirmininku, o netrukus – ginkluotųjų pajėgų vadu, tada – kariuomenės generaliniu inspektoriumi ir ėjo šias pareigas iki 1961 m., kai tapo NATO karinio komiteto pirmininku.
Esama duomenų, kad A.Heusingeris buvo ieškomas sovietų dėl karo nusikaltimų, padarytų jų teritorijose.
Praeitis paaiškėjo per vėlai
Sąrašą nuotraukų koliaže baigia Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Kurtas Waldheimas (1918-2007). Jis buvo ne vokietis, o austras, tačiau ryšių su naciais turėjo – jam jau nebeinant šių pareigų paaiškėjo, kad jis buvo karinis žvalgybininkas.
Būdamas teisės ir diplomatijos studentu, K.Waldheimas aktyviai priešinosi Austrijos aneksijai, per vieną protestą buvo sužeistas vietos nacių, jo stipendija studijoms buvo atšaukta. Tačiau netrukus pasiprašė į Nacionalsocialistų vokiečių studentų lygą, nacių partijos atšaką, tapo pastarosios sukarinto sparno Sturmabteilun (SA) nariu.
1941 m. į kariuomenę pakviestas K.Waldheimas buvo išsiųstas į Rytų frontą kaip būrio vadas. Netrukus buvo sužeistas, bet kitąmet vėl grįžo į frontą. Tiesa, 1985 m. autobiografijoje teigė, kad nuo tolesnės tarnybos buvo atleistas, tad galėjo Vienos universitete baigti teisės studijas, vesti. Bet pasirodžius knygai atsirado liudininkų, dokumentų, nuotraukų ir apdovanojimų, patvirtinančių, tam tikras sąsajas su trėmimais ir žudynėmis, taip pat – kad tarnybą jis tęsė iki 1945 m., kai pasidavė britams.
Tarptautinė istorikų komisija paskelbė, kad tuomet K.Waldheimas, be kita ko, buvo vertėjas ir ryšių pareigūnas Juodkalnijoje, Bosnijoje, Graikijoje, Kosove. Vėliau jis tvirtino tik vertėjavęs ir nė nenutuokęs apie represijas prieš serbus ar kitose Jugoslavijos vietose vykusias žudynes. Esą žinojęs apie kai kuriuos vykstančius dalykus ir pasibaisėjęs, bet neįsivaizdavęs, ką galėtų padaryti
K.Waldheimui kandidatuojant į JT generalinius sekretorius, apie šią jo veiklą nebuvo žinoma. Jugoslavijos prezidentas Josipas Broz Tito, per karą vadovavęs partizanams, net apdovanojo jį vienu iš svarbiausių šalies ordinų.
Tarptautinei organizacijai austras vadovavo 1972-1981 m., kiek vėliau (1986-1992 m) buvo savo šalies prezidentas. Tik per šiuos rinkimus buvo paviešinta informacija, kad per karą jis tarnavo žvalgybininku. Tarptautinėje erdvėje tai buvo įvertinta nevienareikšmiškai.
„K.Waldheimas iš tikrųjų neįsakė atlikti, nekurstė ar pats nepadarė to, kas paprastai vadinama karo nusikaltimu“, – rašė Pietų Karolinos universiteto profesorius Robertas Edwinas Herzsteinas, archyvų tyrimais daug prisidėjęs, kad būtų atskleista austro praeitis.
Bet šios „ne kaltės“ istorikas pasiūlė nepainioti su nekaltumu. Esą tai, kad Waldheimas atliko reikšmingą vaidmenį kariniuose daliniuose, kurie neabejotinai įvykdė karo nusikaltimus, paverčia jį bent jau moraliniu bendrininku tuose nusikaltimuose. Leitenantas tarnavo daliniuose, kurie nužudė tūkstančius Jugoslavijos partizanų ir civilių gyventojų, o tūkstančius Graikijos žydų išvežė į mirties stovyklas, tačiau melavo tuo metu jau nedalyvavęs kare.
K.Waldheimas galėjo taip ilgai slėpti savo praeitį dėl žvalgybos tarnybų intrigų Šaltojo karo metais. 1948 m. JT Karo nusikaltimų komisija įvardijo jį kaip įtariamą karo nusikaltėlį, kurį reikėtų teisti. Bet nė viena vyriausybė nedarė spaudimo, kad tai būtų padaryta ar bent būtų atskleista nemaloni praeitis.
Vietoj to daug dirbantis talentingas diplomatas galėjo iškilti iki Austrijos užsienio reikalų ministerijos vadovybės ir dviem kadencijoms tapti JT vadovu. Tik jam baigus eiti šias pareigas ir praėjus dar šiek tiek laiko, kai 1986 m. diplomatas panoro tapti gimtosios šalies prezidentu, į viešumą pradėjo kilti jo praeities detalės. Politinių oponentų, tiriamųjų žurnalistų, istorikų ir Pasaulio žydų kongreso pastangomis buvo atskleisti archyviniai duomenys apie jo dalyvavimą nacių veikloje būnant studentu ir kariu.
Bet tai tik sustiprino rinkėjų nacionalistinį nusiteikimą – daugelis susitapatino su žmogumi, kuris save laikė vokiečių okupuotos šalies piliečiu, priverstu eiti į karą, – ir K.Waldheimas buvo išrinktas. Beje, prezidento rinkimuose diplomatas dalyvavo ir 1971 m., kai jo praeitis dar nebuvo žinoma, bet pralaimėjo.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
