„Aš sergu menstruacijomis, todėl būsiu išvaryta į nedidelę pašiūrę, kurią mano šeima pastatė specialiai man. Pradėjau sirgti 14 metų ir nuo tada buvau verčiama per menstruacijas miegoti ten“, – prisipažino dabar jau 32-ejų sulaukusi moteris. Kaip moteris teigia, ji nenorinti to daryti, ši tradicija tiesiog ją pykdo.
Nepale moterys kiekvieną mėnesį išvaromos miegoti į tvartą ar pašiūrę, kai suserga mėnesinėmis. Daugelis dukrų ar marčių kaip ir Bista miega specialiai joms pastatytose pašiūrėse ar nameliuose. Daugybė kitų moterų siunčiamos tiesiog į tvartą, kur turi miegoti su prasmirdusiomis karvėmis, ožkomis, buivolais.
Ši tradicija, kurios laikomasi ne tik Nepale, bet ir kai kuriose Indijos bei Bangladešo dalyse, vadinasi „Chhaupadi“. Jos laikantis moterys menstruacijų metu izoliuojamos – jos nakvoja tvarte arba pašiūrėje. Taip esą daroma dėl menstruacijų „nepadorumo“. Neseniai pagimdžiusi moteris taip pat laikosi šios tradicijos. „Chhaupadi“ nustato, ką moteris gali valgyti, kur miegoti, su kuo santykiauti, kur eiti, ką liesti tuo metu, kai serga menstruacijomis.
Anot Mary Cameron, Floridos Atlanto universiteto antropologijos profesorės, dirbusios Nepale, šios tradicijos pasekmė – labai aiški diskriminacija. Taip mergaitėms esą pasakoma, kad jos nešvarios, prastesnės.
Ši praktika labai lokalizuota. „Nepalo vietose, kuriose griežčiausiai laikomasi šios praktikos, manoma, kad sulaužius šią tradiciją bus užrūstinti dievai ir prisišaukta nelaimių“, – paaiškina M.Cameron.
Pastatai, kuriuose miega sergančios moterys, būna iš molio ir šiaudų. Žiemą, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, retai kuri iš jų gali apsisaugoti nuo atšiaurių orų.
„Žiemą labai šalta, o durys neužsidaro“, – sako D.Bista. „Man leidžiama miegui pasitiesti tik šiaudinį kilimą ant grindų. Mano šeima mano, kad nesilaikant šios tradicijos, Dievas supyks ir mus prakeiks“.
Man leidžiama miegui pasitiesti tik šiaudinį kilimą ant grindų. Mano šeima mano, kad nesilaikant šios tradicijos, Dievas supyks ir mus prakeiks, – sako D.Bista.
Nepalo Aukščiausiasis Teismas uždraudė šią tradiciją 2005-aisiais, pavadindamas tai žmogaus teisių pažeidimu. Vis dėlto ji ir toliau klesti. Net miestuose, kur nėra atskiro pastato, kur tam, kad išsiųstų marčią ar dukrą miegoti per menstruacijas, šeimos išnuomoja papildomą kambarį joms kiekvieną mėnesį, kad tuo laikotarpiu jos galėtų ten nakvoti.
2017-aisiais Nepalo vyriausybei teko imtis veiksmų po to, kai moterys, besilaikančios šios tradicijos, ėmė mirti. Vos per dešimt mėnesių laikotarpį trys mergaitės mirė miegodamos pašiūrėse. Vienai iš jų įkando gyvatė, kita apsinuodijo dūmais, bandydama uždegti ugnį ir nors kiek sušilti.
Mirties atvejai atskleidė šios praktikos pavojingumą. Moterims tuo metu gresia ne tik mirtis, bet ir išprievartavimas, smurtas, daugybė sveikatos problemų, tarp kurių – ir plaučių uždegimas. Maža to, tradicija, dėl kurios moterys namuose negyvena iki dešimties dienų, didina kūdikių ir motinų mirčių riziką. Vos prieš kelias dienas, motina paliko naujagimį vieną vos kelioms minutėms, o šakalas jį nustvėrė...
Nepalo parlamentas kriminalizavo chhaupadi 2017-ųjų rugpjūtį. Įstatymas tuomet buvo priimtas vienbalsiai. „Moterys per menstruacijas ar neseniai pagimdžiusios neturi laikytis šios tradicijos ar patirti bet kokios kitos diskriminacijos arba nežmogiško elgesio“, – teigiama įstatyme.
Teisės aktai, įsigalioję 2018-ųjų rugpjūtį, numato trijų mėnesių įkalinimo bausmę arba 3000 Nepalo rupijų (25 dolerių) baudą arba abi iškart tiems, kurie verčia moteris laikytis šios praktikos. Moterų žmogaus teisių aktyvistai pasveikino šį įstatymą kaip žingsnį į priekį, tačiau iškart pabrėžė, kad vien jo neužteks, nes ši tradicija pernelyg įsišaknijusi šalyje. Ir, deja, jie buvo teisūs. Nors 25 doleriai yra didelė suma, kai kalbame apie nuošalius Nepalo kaimus, jos per maža su šaknimis išrauti šią tradiciją.
„Kaip įstatymas gali pakeisti stiprius žmonių įsitikinimus?“ – retorinį klausimą kelia Lachhindra Maharjanas iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Nepale. „Be to, kas atliks to monitoringą? Galime sukurti geriausius įstatymus pasaulyje, tačiau jeigu jie nėra įgyvendinami, tai koks tikslas? Aš su nerimu laukiu šios žiemos“, – kalbėjo jis.
Galime sukurti geriausius įstatymus pasaulyje, tačiau jeigu jie nėra įgyvendinami, tai koks tikslas? Aš su nerimu laukiu šios žiemos, – kalbėjo jis.
Nėra priežiūros ir atsakomybės mechanizmo. Nepalas laikomas lyderiu Pietų Azijoje priimant įstatymus, siekiant apsaugoti pažeidžiamas grupes, pavyzdžiui, LGBT teises. Tačiau tie įstatymai retai yra įgyvendinami. Nėra jokios atsakomybės.
Kai kurie kaimai, padedami policijos, ėmė ardyti pašiūres, kur per menstruacijas miegodavo moterys, tačiau L.Maharjanas baiminasi, kad tai tėra reklaminis triukas. Be to, kadangi kai kurie pastatai yra daugiafunkciniai ir naudojami, tarkime, gyvuliams laikyti, jų sunaikinimas gali būti tiesiog neįmanoma užduotis.
L.Maharjanas ypač nusivylė po to, kai „Gelbėkim vaikus“ dirbo su kitomis organizacijomis penkerius metus prie projekto, kuriuo siekta išgyvendinti minėtą tradiciją iš Nepalo. Masiškai buvo griaunamos pašiūrės, bet, vos projektas spėjo pasibaigti, jos vėl iškilo. Jo teigimu, menstruacijoms skirtos pašiūrės svarbesnės, nei jų pačių namai.
„Žmonės pateisina šią praktiką religija ir mitais. Ji tapo kaip vaikų santuokos – socialiai priimta“, – pridūrė jis. Anot vyro, ypač paplitęs įsitikinimas, kad, nesilaikant šios tradicijos, šeimoje nutiks kažkas bloga.
L.Maharjanas sako, kad trūksta religinių lyderių susidomėjimo, mat jie turi didžiausią įtaką bendruomenėms. Būtent jie galėtų užbaigti šią ydingą praktiką. Jis mano, kad pokyčiai turi vykti pamažu, o ne visiškai uždraudus šią praktiką ir tikintis, kad ji tiesiog išnyks. Jo nuomone, reikėtų pradėti nuo tokių dalykų, kaip kad – sukurti namie atskirą erdvę, kurioje moteris galėtų miegoti per menstruacijas.
Pagrindinė minėto įstatymo yda yra ta, kad jis kliaujasi moterimis, kurios turėtų pranešti apie ydingai besielgiančius savo šeimos narius. Įstatymas reikalauja iš moters, kad ji praneštų apie jai artimus žmones. Patriarchalinėje visuomenėje tai mažai tikėtina. Be to, neaišku, kas būtų laikoma įrodymais.
„Aš labai nepasikliaučiau teisine sistema“, – sako M.Cameron. Anot jos, vietos gyventojų būdai, kaip spręsti tokias situacijas, ima viršų prieš Katmandu priimtus įstatymus.
Anju Dhungana iš Nepalo moterų, vaikų ir socialinės gerovės ministerijos su tuo sutinka. „Dabar, kai turime įstatymą, svarbiausias iššūkis yra jo įgyvendinimas“, – sako ji. „Problema ta, kad žmonės tai jau labai ilgai praktikuoja“, – priduria ji.
Užuot pasikliovusi įstatymais, A.Dhungana teigimu, ministerija dirba prie to, kad menstruacijų ir chhaupadi klausimai būtų įrašyti į mokyklų programas, kad moksleivės žinotų, jog menstruacijos yra natūralus procesas, o chhaupadi yra žalinga ir pavojinga praktika.
Tam, kad sustabdytų šią praktiką, reikia šviesti žmones apie menstruacijas ir chhaupadi keliamus žalingus efektus. Šis švietimas esą turi prasidėti dar mokykloje.
Kai moterys serga menstruacijomis ir nieko apie tai nežino, jos neišvengiamai tikės savo šeimomis, kurios sakys, kad jos nešvarios. Taigi labai svarbu vaikus šviesti apie menstruacijas.
Radha Paudel yra moterų žmogaus teisių aktyvistė. Jos teigimu, svarbu ne tik tai, kad įstatymas nėra vykdomas, bet ir tai, jog aiškiai neapibrėžiama, kas yra chhaupadi. Ji atkreipia dėmesį – reikia atsižvelgti į tai, kaip šios praktikos laikomasi skirtingose Nepalo dalyse, be to, atsižvelgti į apribojimus, kurie iš jos išplaukia, pavyzdžiui, draudimas praustis arba mitybos apribojimai. „Įstatymas kalba tik apie matomus dalykus: moterų išvarymą iš namų miegoti kitur“, – sako ji.
R.Paudel neabejoja, kad ši praktika nedelsiant turi būti išgyvendinta. Be to, anot jos, įstatymas neatsižvelgia į tai, kad ši praktika skatina lyčių nelygybę, stigmą ir diskriminaciją.
„Jeigu aš esu Katmandu, gyvenu apartamentuose, tačiau negaliu įkelti kojos į virtuvę, prisiliesti prie maisto ar vandens, turiu miegoti atskirame kambaryje nei mano vyras, – tai didžiulė diskriminacija ir izoliacija“, – teigia ji.
Anot jos, dėl šios segregacijos ir izoliacijos mergaitės jaučiasi nevisavertės, pažemintos. Nesvarbu, kiek jos išsilavinusios, koks jų šeimų ekonominis statusas, anot jos, tokios mergaitės gyvena su jausmu, kad jos prastesnės nei vyrai.
„Mergaitės ir moterys nusipelnė išlaikyti orumą menstruacijų metu, tačiau net tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojų vyrauja gilus to nesupratimas. Gyvename ypač patriarchalinėje visuomenėje, kurioje moterys tegalvoja apie savo vaikus ir vyrus“, – kalba R.Paudel.
D.Bista sako, kad Katmandu ji nesilaiko jokių apribojimų dėl menstruacijų. Į Katmandu ji persikėlė prieš kelerius metus su savo sutuoktiniu. Tačiau vyresniesiems savo šeimos nariams, kai pati juos aplanko arba jie aplanko ją, ji apie tai negali pasakyti.
„Kai esu Katmandu, esu karalienė“, – sako ji. „Tačiau mane erzina, kad, grįžusi į savo kaimą, turiu eiti į pašiūrę, kai sergu mėnesinėmis. Žinau, kad ši praktika nelegali, net kaimo gyventojai tai puikiai supranta. Nepaisant to, kad valdžia sako, jog ši tradicija turėtų būti išgyvendinta, manau, kad ji dar ilgai bus tęsiama dėl siauro žmonių mąstymo“, – įsitikinusi D.Bista.
