Mintis perkelti valstybės sostinę į nedidelį miestą šalies šiaurėje gimė Kazachstano prezidento Norsultano Nazarbajevo galvoje. Buvo aiškinama, kad sostinės neturi nuolat krėsti žemės drebėjimai, tokie būdingi senajai sostinei Almatai, sostinei nedera būti pačiame šalies pakraštyje ir dar prie Kinijos sienos, be to, būtina plėtoti ir šiaurinius šalies regionus.
Kazachų tokia mintis nesužavėjo. Tuomet krizės krečiamoje šalyje daug kam atrodė, kad tai nereikalingas pinigų švaistymas, niekas nenorėjo keltis iš patogios ir šiltos Almatos į šaltą ir nušiurusį Celinogradą, kuriame visą laiką pūtė stiprūs vėjai ir neaugo net krūmai. Dar 1974 metais 79 proc. Celinogrado srities žemių buvo apsėta kviečiais ir tai vadinta plėšinių užkariavimu. Tačiau po rekordinių derlių, kurių nemaža dalis dėl neūkiškumo supuvo, žemė tapo tokia nualinta, kad virto kone dykuma. Šiame regione ir turėjo įsikurti sostinė.
Miestas vėjų pagairėje
Bet prezidentas užsispyrė, o jo žodis Kazachstane šventas. N.Nazarbajevas ėmė kviesti į Astana (astana - tiurk. sostinė) pervadintą Celinogradą žymiausius pasaulio architektus ir kurti naują sostinę. Vyriausiuoju miesto architektu tapo garsusis japonas Kisho Kurakawa. Jis įsivaizdavo naująją Kazachstano sostinę kaip modernių pastatų ir žalumos simbiozę. N.Nazarbajevas tam pritarė.
Statybos darbai virė dieną ir naktį, be poilsio dienų. Naktimis per karščius nebuvo galima atidaryti langų, nes buvo kalami poliai (šiose vietose netvirtas gruntas ir kai kurie namai pastatyti ant polių, dėl grunto sostinėje nebus galima nutiesti metro). Stiprūs iš kojų verčiantys ir smėlio audras keliantys vėjai erzino priverstus čia persikelti žmones. Net puikius butus gavę valdininkai neskubėjo čia vežtis savo šeimų ir kas savaitgalį grįždavo į Almatą, esančią už 1000 kilometrų. Žmonės burbėjo, bet darbai vyko, nes N.Nazarbajevas laikėsi savo. Jo nurodymu mieste imta sodinti pušis, egles, beržus, maumedžius. Daugybė jų nudžiūvo, bet eksperimentas buvo tęsiamas.
Šiandieninė Astana - jau žalias miestas, nors matyti, kad augalams čia nelengva, o sostinės apželdinimo programą ir toliau tebekuruoja pats prezidentas. Sostinėje užveisti net septyni parkai, nors kai kuriuose medžiai dar nespėję suaugti. Gyventojai sako, kad jiems atsiradus net klimatas pasikeitė - susilpnėjo vėjai, o žiemos tapo nebe tokios šaltos (Astanoje temperatūra gali nukristi iki minus 35 laipsnių).
Dangoraižių miestas
Darbai be poilsio dienų Astanoje vyksta ir šiandien, o iškilę dangoraižiai žavi formų ir spalvų įvairumu. Jie kyla stulbinamu greičiu. Kaip kazachai mėgsta sakyti, nušiuręs miestas virto žėrinčiu megapoliu, kuriame jau gyvena daugiau kaip 600 tūkst. žmonių ir važinėja daugiau kaip 200 tūkst. automobilių. Astanos gausmas nenutyla nei dieną, nei naktį ir joje nematyti jokių krizės ženklų, nors Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad Kazachstanas pradės atsigauti tik kitų metų viduryje.
Po tų metų Astana atrodys visiškai kitaip, nes ji tebėra statybų aikštelė. Iškilę namai stulbina šiuolaikinėmis formomis, nes drąsiausios garsių architektų svajonės Kazachstano sostinėje virto tikrove. Tik kaip svetimkūnis joje stūkso Maskvos M.Lomonosovo universitetas arba Varšuvos kultūros rūmus primenantis pastatas. Sakoma, kad tai Maskvos mero Jurijaus Lužkovo dovana Astanai. Netoliese iškilęs ir milžiniškas "Lukoil" pastatas - tik šis modernus daugiaaukštis puikiai derinasi su miesto panorama. Astanoje netrūksta ir gražių mažosios architektūros elementų - fontanų, skulptūrų, gėlynų, kurių tikrasis grožis atsiskleidžia pakilus į 97 metrų aukščio Baitereko bokštą - tuomet pamatai, kad gėlės susodintos kazachų kilimų raštais.
Baitereko bokštas
Šis lengvos formos su aukso rutuliu viršuje statinys matomas iš tolo. Jis jau spėjo virsti miesto simboliu. Už jį kazachai taip pat turi dėkoti N.Nazarbajevui. Pamatęs kažką panašaus užsienyje prezidentas tiesiog ant servetėlės nubraižė bokšto kontūrus ir grįžęs padavė architektams, kad jo mintį paverstų tikrove. Taip gimė Baiterekas.
Dabar kiekvienas atvykęs į naująją Kazachstano sostinę sužino, kad tai Gyvybės medis (Baiterekas), išaugęs ant upės, tekėjusios per pasaulių susikirtimo vietą, kranto. Jo šaknys buvo įaugusios į žemę, o viršūnė siekė dangų. Tame medyje šventas paukštis Samrukas padėdavo aukso kiaušinį - saulę, kurį surydavo medžio apačioje gyvenantis drakonas. Simboliškai tai reiškia žiemos ir vasaros, dienos ir nakties, Gėrio ir Blogio kaitą.
Tame 97 metrų aukštyje pakabintame "aukso kiaušinyje" yra aukso luite įspausta N.Nazarbajevo ranka, į kurią įdėję savo plaštaką mėgsta fotografuotis miesto gyventojai ir jo svečiai.
Baiterekas stovi įspūdingame 1,5 kilometro ilgio bulvare, kurio viename gale prezidento rūmai, o kitame - energetikos giganto "Kazmungaz" pastatas. Tačiau už jo jau baigiamas statyti Chan Šatyr (chano palapinė), kuris ir užbaigs visą kompleksą ir, tikimasi, taps dar vienu miesto simboliu. Šis 232 mln. dolerių kainuosiantis pastatas, kurio statybai naudojamos moderniausios technologijos, turėtų virsti tikru rojumi norintiems pailsėti žmonėms. Astanoje baigiamas statyti ir į dangų šaunantis obeliskas - tai paminklas pilietinių represijų aukoms.
Švara ir tvarka
Astanos gyventojai pratinami gyventi pagal europietiškus standartus - sostinėje pavyzdingai renkamos šiukšlės, nešvarių mašinų vairuotojams tenka mokėti baudą, iš jų reikalaujama praleisti pėsčiuosius ir laikytis eismo taisyklių, o ne signalizuojant brautis pro mašinomis užkimštas gatves. To išmokyti nėra lengva. Senieji Astanos gyventojai aiškina, kad dėl chaotiško eismo kalti į miestą plūstantys kaimiečiai, kurie ir sostinėje nori važinėti taip, kaip įpratę savo kaime.
Užtat rusišką mašiną Astanoje pamatysi retai - dominuoja vokiški, japoniški ir Pietų Korėjos automobiliai. Ant jų lotyniškomis raidėmis, nors kazachai rašo kirilica, pažymėti numeriai.
Tačiau mieste nėra turistų - tik savaitgaliais kazachai iš kitų šalies vietų atvyksta pasigrožėti naująja sostine. Astana - ne turizmo, o administracinis, verslo centras, kuriame vienas po kito leidžiasi lėktuvai ir kurio viešbučiai visada pilni, nes mieste nuolat vyksta įvairūs forumai, konferencijos, kongresai. Kazachstanas, kaip didelė valstybė, traukia verslininkus ir politikus iš Rytų ir Vakarų.
Nors Astanos gyventojai džiaugiasi, kad sostinė kiekvieną dieną gražėja, kai kurie jau ima gailėtis griaunamų senų namukų su ūksmingais kiemeliais. Jų nuomone, aplūžusios ir nepatogios, prilipusios viena prie kitos lūšnos primena didžią ir tragišką šalies istoriją, jos tarsi šalies likimo knyga. Šie kazachai norėtų, kad kiekviename mieste būtų "patriarchalinis centras" (taip jie vadina senamiestį), kuris yra svarbus kiekvieno žmogaus sielai. Dabar šie namukai atskirti nuo gatvės aklinomis tvoromis, nes miesto valdžia nori juos paslėpti. Slepiami ir neseniai pastatyti privatūs namai - jie nuo gatvės atskiriami naujais - 2-3 aukštų pastatais.
Tačiau kol kas Kazachstane tokių žmonių mažai, nes dinamiška Astanos energija persiduoda kone visiems sostinės gyventojams. Jiems naujosios sostinės kūrimas asocijuojasi su valstybės kūrimu. Būtent todėl vos per 18 savo egzistavimo metų Astana suspėjo tapti Kazachstano simboliu.
