Su Kalahario dykuma besiribojančioje Rytų Namibijoje gyvenimas yra sudėtingas daugeliui. Mažai kas auga šiame smėlėtame ir sausringame krašte, kur vos per kelias valandas oro temperatūra gali pašokti nuo neigiamos iki labai aukštos.
Kraštovaizdyje išsibarstę palaikiai metaliniai nameliai primena apie skurdą ir kasdienę kovą dėl išlikimo. Viename iš šių namų gyveno paauglė. Ji buvo praradusi bet kokią viltį, nes ją atstūmė vietos bendruomenė ir jos atsisakė šeima.
Livey Van Wyk gražiose rudose akyse vis dar prisitvenkia ašarų, kai ji prisimena vieną iš niūriausių savo gyvenimo laikotarpių. Būdama septyniolikos ši gerai besimokiusi mergina sužinojo, kad yra nėščia ir užsikrėtusi ŽIV virusu.
„Vienintelis dalykas, kurį žinojau apie ŽIV virusą, buvo tai, kad užsikrėsti juo reiškė mirties nuosprendį. Tačiau aš nenumiriau. Vis dar buvau vaikas ir turėjau daug svajonių“, – pasakoja Livey.
Livey istorija prasideda 2001 m., per patį ŽIV ir AIDS epidemijos įkarštį. Namibijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, užsikrėtė tūkstančiai vaikų ir paauglių.
Antiretrovirusinis gydymas – virusą padedanti kontroliuoti terapija – buvo prieinama nedaugeliui, ir jis nebuvo nemokamas. Daug susirgusiųjų mirė siaubingose kančiose, o visuomenę buvo apėmusi baimės ir įtarumo atmosfera.
Livey buvo įtraukta į UNICEF remiamą programą, kuria siekta užtikrinti, kad ŽIV užsikrėtusios besilaukiančios moterys viruso neperduotų kūdikiams.
„Netgi mano motina su manimi ėmė elgtis kitaip, kai jai papasakojau apie savo būklę.
Tas pats pasikartojo daugelį kartų šeimoje, bendruomenėje ir mieste. Nebegalėjau įprastai bendrauti su kitais. Netekau visų savo teisių“, – pasakoja ji.
Livey prisimena, kaip jai mokyklos direktorius pasakė, kad ji nebegali lankyti mokyklos: „Tai man buvo didelis smūgis, nes man patiko mokytis, nepaisant to, kad buvau nėščia ir užsikrėtusi ŽIV. Tą akimirką mane apėmė neviltis.“
Tačiau būtent tuo metu jos gyvenimas pradėjo keistis į gera. Livey buvo įtraukta į UNICEF remiamą programą, kuria siekta užtikrinti, kad ŽIV užsikrėtusios besilaukiančios moterys viruso neperduotų kūdikiams.
Merginai imta taikyti antiretrovirusinė terapija, ir ji pagimė sveiką berniuką Remi. Livey augino ji su savo močiute, kuri vienintelė šeimoje ją besąlygiškai parėmė.
„Dabar Remi jau trylika. Jis suteikia man stiprybės ir drąsos, – su pasididžiavimu sako Livey. – Tik jo dėka kas rytą atsikeliu, nenustoju svajoti, išsaugojau viltį ir tikėjimą.“
Po gimdymo mergina nusprendė paimti likimą į savo rankas ir įgijo išsilavinimą projektų valdymo srityje. UNICEF iki šiol dalyvauja jos gyvenime ir padeda jai, kaip vienai pirmųjų Namibijos gyventojų, viešai prabilusių apie gyvenimą su ŽIV, kovoti su pasmerkimu ir diskriminacija.
Kartu su UNICEF Livey įrašė kelias šviečiamąsias radijo programas jaunimui ir savo istoriją papasakojo knygoje „Gyvenimas Drąsiųjų žemėje“.
2007 m. Livey jau visiškai nebepriminė tos viltį praradusios ir visų apleistos paauglės, kokia ji buvo anksčiau. UNICEF rūpesčiu Livey dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kur pasakė kalbą ir susitiko su tuometiniu JT Generaliniu Sekretoriumi Kofi Annanu.
Kartu su UNICEF Livey įrašė kelias šviečiamąsias radijo programas jaunimui ir savo istoriją papasakojo knygoje „Gyvenimas Drąsiųjų žemėje“.
Po truputį mergina ne tik įgijo pasitikėjimo savimi, bet ir pamatė, kad jos autentiška ir principinga laikysena padeda įkvėpti kitus ir paskatinti pokyčius. Ja ėmė pasitikėti žmonės.
„2010 m. ta pati bendruomenė, kuri svaidė akmenimis į mane ir kuri tiesiogine to žodžio prasme norėjo mane nužudyti, paprašė, kad atvykčiau pas juos ir papasakočiau, kad šviesa tunelio gale yra“, – prisimena Livey, didžiuodamasi tuo, kokį kelią jai teko nueiti.
Kai Livey buvo 26 metai, ji tapo jauniausia mere Namibijoje ir sugebėjo inicijuoti didžiulį būsto projektą, skirtą skurdžiausioms miesto šeimoms.
„Jei mano gyvenime nebūtų atsiradusi UNICEF, tikrai nebūčiau pasiekusi tiek daug, – sakė Livey. – Ši organizacija man suteikė didžiausią palaikymą. Ji sukūrė man sąlygas ir palankią aplinką, kad tapčiau tuo, apie ką svajojau vaikystėje.“
Livey mano, kad vis dar labai svarbu vaikams teikti tokią pat paramą, kokią ji gavo būdama paauglė: „Žinoma, tikiuosi, kad mums pavyks įveikti ŽIV. Viskas yra įmanoma. Mes tai galima pasiekti, ypač kai turime viltį.“
***
UNICEF siekia užtikrinti, kad visiems kūdikiams, vaikams, paaugliams ir jų mamoms būtų užtikrinta ŽIV prevencija ir gydymas, taip pat būtina priežiūra ir pagalba. Organizacija bendradarbiauja su partneriais visame pasaulyje ir siekia, kad ŽIV švietimas ir priežiūra būtų sparčiai integruojama ir diegiama motinų, kūdikių, vaikų ir paauglių sveikatos priežiūros įstaigose.
Nuo 2000 m. UNICEF ir jos partnerių pastangos padėjo nuo ŽIV ir AIDS infekcijos apsaugoti per 1,6 milijono vaikų. Šiandien daugiau kaip 70 procentų ŽIV užsikrėtusių nėščių moterų skiriamas antiretrovirusinis gydymas.
Pasaulis niekada nebuvo taip priartėjęs prie to, kad motinos infekcijos nebeperduotų naujagimiams. Tačiau Afrikoje ŽIV ir AIDS vis dar yra pagrindinė paauglių mirties priežastis.
***
Ar Jūs pasirengę suteikti VILTĮ ?
Kiekvieną kartą, kai Jūs apsaugote vaiką nuo smurto, skurdo ar ligų, yra viltis. Vaikų, kuriems UNICEF padėjo per pastaruosius 70 metų, liudijimai įkvepia ir yra akivaizdus įrodymas didžiulių pokyčių, kuriuos Jūs galite padaryti. UNICEF reikia Jūsų paramos, kad ir toliau galėtų tą viltį puoselėti.
Tapkite pastoviu UNICEF rėmėju. Siųskite žinutę VAIKAMS numeriu 1469. Auka 3 € kas mėnesį.
Norint paaukoti daugiau – www.unicef.lt
