Suprasti akimirksniu
- Šeštadienį 22.08 val. vietos laiku (00.08 val. Lietuvos laiku) centriniame Londone baltas mikroautobusas įvažiavo į šaligatvį ir rėžėsi į pėsčiuosius
- Mikroautobusas į pėsčiuosius rėžėsi važiuodamas maždaug 80 km/val greičiu
- Mikroautobusas riedėjo iki Borou Marketo, kur automobilį palikę išpuolio rengėjai pradėjo peiliais badyti žmones. į įvykio vietą atvyko ginkluoti pareigūnai
- Žuvo 7 žmonės, per 50 sužeista. Pareigūnai nukovė tris užpuolikus ir mano, kad nukauti visi, kurie susiję su išpuoliu
- Pareigūnai ataką vadina teroristiniu išpuoliu, atsakomybės už ją kol kas niekas neprisiėmė
Vėlų šeštadienio vakarą vietos laiku Londono centre, ant Londono tilto per teroro ataką trys užpuolikai mikroautobusu rėžėsi į pėsčiuosius, o paskui nesirinkdami badė žmones. Kol ginkluoti policininkai nušovė visus užpuolikus, žuvo šešios aukos.
Teko bėgti per tiltą pakėlus rankas
Žurnalistė pasakojo, kad jau po įvykio stengėsi priartėti prie išpuolio vietos, tačiau netoli Londono tilto juos pasitiko policijos pareigūnai, teko sudalyvauti ir evakuacijoje.
„Mes su kolega, žurnalistu Giedriumi Vitkausku atvažiavome į Londono lietuvių bendruomenės renginius. Bet kai pamatėme internete, nuolat pradėjo eiti žinutės, supratome, kad vyksta rimti reikalai, griebėm kamerą ir išvažiavome.
Įsėdome į metro, bet iš tiesų labai nedaug pavažiavome, nes buvo uždaryta linija, teko išlipti. Apie keturis kilometrus ėjome pėsčiomis, bandėme pasiekti Londono tiltą. Matėsi akivaizdžiai, kad mes einame į priešingą pusę nei dauguma žmonių. Visi stengėsi eiti kuo toliau nuo ten, nuolat skraidė sraigtasparniai, plaukiojo policijos kateriai, visame mieste kaukė sirenos, labai daug su sirenomis važinėjo ir nežymėtų automobilių“, - kalbėjo J.Sukackaitė.
Ji pasakojo, kad priartėjus prie Londono tilto juos pasitiko policijos pareigūnai: „Kai priartėjome prie Southwarko tilto, kuris yra visai netoli nuo Londono tilto, pamatėme apie dešimt policijos pareigūnų, susikibusių, susirėmusių pečiais su skydais. Jie pradėjo mums šaukti, kad kuo greičiau liptume ant tilto ir judėtume į šiaurinę pusę dėl savo saugumo, taip pat sakė bėgti pakėlus rankas, kad mus matytų. Parodė, kuria puse mums judėti. Aš tuo metu šiek tiek net pasimečiau, nes nežinojau, kurioje vietoje esu, kur ta šiaurinė pusė. Bet pakilus ant tilto, matėsi, kur visi žmonės raginami kuo greičiau bėgti. Bėgome per Southwarko tiltą į šiaurinę pusę.“
Žmonių reakcijos įvairios
Pasak žurnalistės, daug žmonių pirmiausiai ne rūpinosi savo saugumu, o bandė viską nufilmuoti, dalis žmonių nežinojo, kaip grįžti namo, buvo panikoje.
„Kai perėjome tiltą, matėme, kad yra uždarytas vienos pusės eismas ir policininkai nukreipinėja ir automobilius, ir pėsčiuosius. Pareigūnai kalbėjo įvairiausiomis kalbomis, ragino kuo greičiau bėgti. Bet mes ir filmavome tuo pačiu metu ir visi žmonės iš tikrųjų pirmiausiai ne rūpinosi savo saugumu, bet bandė viską užfiksuoti.
Kuo toliau, tuo labiau policija mus stūmė į priešingą pusę nei mes norėjome papulti. Bet vėliau per aplinkines gatveles priėjome visai gerą tašką, ten dirbo labai daug žurnalistų, ten praleidome kelias valandas ir ten mus pasiekė daugiausiai informacijos. Nes tuo metu buvo panika, informacijos trūko, policijos pareigūnai stengėsi neatskleisti įvairių detalių“, - pasakojo J.Sukackaitė.
Pasak jos, kai kurie žmonės buvo neviltyje, nes net nežinojo, kaip grįžti į namus: „Niekas nežinojo, kas įvyko, vieni pas kitus klausinėjo. Žmonės buvo pasimetę, buvo žmonių, kurie buvo neviltyje ir su ašaromis, jie nežinojo, kur eiti. Blogiausia buvo tiems žmonėms, kurie Londono tiltu turėjo pakliūti į namus, nes uždarė gana nemažą aplinkinę teritoriją ir patį tiltą. Buvo daug žmonių ir neviltyje, ir panikoje. Žinoma, nežinomybė visus kankino, nes niekas nežinojo, ar yra žuvusių, ar nėra.“
Paklausta, ar grįžtant iš įvykio vietos jau paryčiais miestas buvo tuščias, J.Sukackaitė teigė, kad žmonių metro buvo nemažai, o jų reakcijos į įvykį labai įvairios: „Nepasakyčiau, kad buvo tuščias. Londonas akivaizdžiai niekada nemiega. Mes važiavome atgal metro ir ten buvo nemažai žmonių. Matėsi, kad žmonės kalbasi telefonu, skaito, kas vyksta, žmonės buvo šiek tiek sukrėsti. O tie, kurie jau perskaitydavo naujienas prie mūsų, įvairių reakcijų išgirsdavom: ir smerkiančių teroristus, ir pasakymų, kad ir vėl tas pats, kiek galima. Visokiausių reakcijų buvo. Bet grįžti buvo paprasčiau nei nuvykti ten.“
