Kūdikis – anksčiau už rašto pamokas
„Pagimdžiau būdama 15-os. Išprievartavo bendramokslis. Kai pasakiau, kad laukiuosi, jis atitolo ir dingo. Taip ir nebemačiau…“ – tyliu balsu pasakoja smulkutė Masika (visų mergaičių vardai pakeisti – red. past.).
Pradėjus augti pilvui, ji buvo išmesta iš mokyklos. Tanzanijoje nėščioms paauglėms ir jaunoms mamoms į mokyklą eiti draudžiama – kad nepaskatintų bendraamžių sekti iš paskos (vien 2010 m. dėl įvairių priežasčių iš mokyklų buvo pašalinta 728 tūkst. mergaičių). Dėl netikėto nėštumo įsiutę tėvai išvarė dukrą, bet susigėdę netrukus priėmė atgal. Besilaukdama mergaitė gamindavo ir parduodavo įvairias smulkmenas, vėliau sūnų palikdavo namie ir eidavo dirbti pas kitus žmones.
Dabar 17-metė Masika su būriu panašaus likimo paauglių gyvena „Faraja“ centre Arušos mieste apie 60 km į vakarus nuo Kilimandžaro kalno. Šio centro darbuotojos aplinkiniuose kaimuose ieško neturtingų, smurtą ar prievartą kenčiančių, iš namų išmestų, mokyklos nelankančių mergaičių, našlaičių, jaunų mamų. Pas jas ir atėjo Masika su sūneliu ant rankų. Mergaitė tikino norinti mokytis, įgyti amatą.
Centre paauglė kartu su vaiku gavo ne tik stogą virš galvos, bet ir galimybę tapti siuvėja. Nuo gruodžio jai teks suktis savarankiškai – susirasti būstą ir pradėti dirbti. Tiesa, tris mėnesius Masika gaus nedidelę paramą, kad turėtų nuo ko atsispirti. Apie ateitį jauna mama kalba tvirtai: „Noriu pati užsidirbti, nuomotis kambarį.“ Bet paklausta, ar svajoja ištekėti, tik šypteli ir įnirtingai papurto galvą.
„Jei ką nors mokėsiu, galėsiu išsilaikyti pati ir išlaikyti dukrą“, – nevaikiškai rimtu balsu sako kita 17-metė Saada, kurios dukrelė, priešingai nei daugelis kitų „Faraja“ vaikų, gimė iš meilės. Deja, tame pačiame kaime gyvenęs draugas, išgirdęs apie kūdikį, nusisuko.
Nors centro patalpos nepritaikytos nėščiosioms, čia gyvena ir viena būsimoji mama. Sako esanti vienuolikos ir besilaukianti tris mėnesius, bet darbuotojos spėja, kad yra porą metų vyresnė, o nėštumas – šešių mėnesių. Medikai atsisakė daryti abortą – per vėlu. Atokiame masajų kaime gimusi paauglė buvo parduota vyrui už tris karves.
Kita paauglė buvo palikta vos dviejų dienų amžiaus, bet samariečių dėka nepražuvo. Gyveno vargingai, niekada nesimokė mokykloje, o būdama 16-os pastojo. Nuodijosi, bet galiausiai surado prieglobstį „Faraja“ centre, kur ėmė mokytis ir amato, ir skaityti.
Mamos – nuo 14–15 metų
 |
| Eglės Digrytės nuotr./„Faraja“ centras Arušoje |
„Faraja“ suahili kalba reiškia „palengvėjimą, paguodą po didelių fizinių ar psichologinių išbandymų“. Nuo 2006 m. paguodos ir visokeriopos paramos centre sulaukė bemaž 300 mergaičių. Jis buvo įsteigtas kaip amatų mokykla gyvenimo nelepinamoms mergaitėms ir jaunoms moterims, bet paaiškėjo, kad auklėtinėms reikia ne tik pamokų, bet ir stogo virš galvos – daugelis į mokslus ateidavo su vaikais, kai kurios laukėsi. Mokykla virto internatu, kur mergaitės ir gyvena, ir mokosi.
Centre įsikūrusios maždaug 50 paauglių nuo vienuolikos metų: prekybos žmonėmis, artimųjų smurto ir prievartos aukų, našlaičių, iš mokyklos išmestų, gatvėje gyvenusių, niekada nesimokiusių mergaičių, mamų. Mirus tėvams giminaičiai pasiima gyvulius, o mergaites paverčia neapmokamomis tarnaitėmis.
26 jaunoms mamoms ir jų mažyliams skirtas atskiras dviaukštis pastatas. Priešingai nei kitos mergaitės, mamos turi po atskirą kambarį. Interjeras – nepaprastai kuklus: dviaukštė ar paprasta lova, kėdė ar fotelis, nedidelis staliukas, lentyna. Kambariai švarutėliai – paauglės tikina betonines grindis plaunančios kasdien. Išradingesnės nedidelius būstus papuošusios įvairiais niekučiais, viena ant sienos priklijavusi jaunosios pūsta suknele nuotrauką. Kai pasmalsauju, ar tai – jos svajonė, šeimininkė tik prunkšteli.
Mergaitės viena per kitą kviečia užsukti pas save. Einu iš kambario į kambarį, nors visi atrodo vienodai ir kiekviename skamba ta pati istorija. Viešnia joms yra didelis įvykis, juoba mzungu – baltoji. Nė viena neslepia net skaudžiausių akimirkų – justi, kad kalbėjimas joms yra terapija.
Skirtingi veido bruožai, kūno sudėjimas ir net odos atspalvis išduoda paauglių priklausymą skirtingoms etninėms grupėms. Kiekviena turi savo gimtąją šnektą, tačiau bendrauja suahili – viena iš oficialių kalbų. Kuklios mano suahili žinios neleidžia užmegzti ilgesnio pokalbio. Sakau: „Gerai, ateisiu pas visas – jei kalbėsite angliškai.“
Anglų kalba taip pat turi oficialios statusą, todėl mergaitės, laužydamos liežuvį ir lėtai rinkdamos žodžius, pasakoja savo gyvenimus – to paties siužeto istorijas. Beveik visoms – po 17 metų, beveik visų vaikučiai – dvimečiai ar trimečiai. Centre jos gyvena nuo žiemos ir lanko siuvėjų arba virėjų kursus, mokosi gaminti rankdarbius, kompiuterio ir verslumo pradmenų.
Planuose – savas verslas
Anot „Faraja“ įkūrėjos ir vadovės Martinos Siaros, dažniausiai vadinamos Mama Siara, jaunosios mamos mokytis amato priimamos sausį. Pirmą pusmetį jos lanko kursus, tris mėnesius atlieka praktiką tekstilės gamyklose, viešbučiuose ar restoranuose, tuomet turi išlaikyti nacionalinį egzaminą. Metų pabaigoje turi pradėti naują gyvenimą ir duoną pelnytis iš to, ką išmoko centre. Minimali alga, kurios gali tikėtis, – 80 tūkst. Tanzanijos šilingų (apie 140 litų).
„Pagimdžiau būdama 15-os. Išprievartavo bendramokslis.“
2006–2011 m. mokslus centre baigusios 268 mergaitės sėkmingai įsidarbino. Už nedidelę finansinę paramą jos gali įsigyti siuvimo mašiną, išsinuomoti patalpas ir būstą. Toms, kurioms nepakanka ryžto dirbti savarankiškai, padedama įsidarbinti kurio nors viešbučio restorane ar gamykloje.
Tačiau beveik visos portalo 15min.lt kalbintos mergaitės svajoja apie nedidelį savo verslą – atidaryti siuvyklą ar restoranėlį, gaminti užkandžius. Lovą žurnalais nuklojusi Zalika nori likti Arušoje – didmiestyje daugiau galimybių įsitvirtinti. Bupe – priešingai, ketina grįžti pas artimuosius. 19-metė Fanaka, auginanti trejų dukrą, svajoja ne tik apie savo restoraną, bet ir tolesnius mokslus, o Madaha užsimojusi pati atidaryti siuvėjų mokyklą.
Kraustytis atgal į kaimą – didelis pasiryžimas. Ten nėra parduotuvių ir kavinių, kur galima pardavinėti savo gaminius. Siuvėjų mažai kam reikia – nusipirkę vieną drabužį žmonės jį nešioja, kol sudryksta. Išsigelbėjimu gali tapti mokyklos, mat visi moksleiviai dėvi uniformas. Verslesni žmonės kaimuose suburia nedideles grupes ir lengviau gauna paskolą savo veiklai.
Pinigų užtenka tik pradinei mokyklai
Jaunosios mamos mokosi amato, o kitos mergaitės lanko netoliese esančią mokyklą. Viena iš jų – Esther. Smulkutė 12-metė trumpais kirptais plaukais ir mėlyna uniforma atrodo gerokai jaunesnė. Anksčiau jai teko prižiūrėti vienos moters namus. Ši, būdama kuo nors nepatenkinta, mušdavo verge paverstą mergaitę. Iki patekdama į „Faraja“ Esther nepažinojo raidžių, o dabar lanko pradinę mokyklą ir svajoja būti mokytoja. Bendramoksliams ji nepasakoja nei ką patyrė, nei kur dabar gyvena.
Įgijusios žinių, sustiprinusios mokymosi įgūdžius ir baigusios pradines klases mergaitės dažniausiai grįžta į savo šeimas. „Faraja“ neišgali sumokėti už vidurinę mokyklą, bet skatina praktiką, kai rėmėjai sumoka už vienos ar kitos paauglės mokslus. Pavyzdžiui, Vokietijoje veikiantis fondas „Deutsche Stiftung Weltbevoelkerung“ porą metų dengė 12 mergaičių išlaidas, vienai mergaitei pinigų skiria Kanadoje gyvenanti moteris.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Mama Siara |
„Faraja“ išsilaiko tik iš paramos, kurios sulaukia iš Tarptautinės migracijos organizacijos, Europoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir fondų, taip pat – savanorių pagalbos. „Mes atliekame vyriausybės darbą – ieškome paramos ir padedame mergaitėms. Iš kaimų, kuriuose lankomės, galėtume parsivežti 200 mergaičių, bet neturime nei vietos, nei pinigų, – apgailestavo Mama Siara. – Trūksta visko – transporto mergaitėms į ligoninę ar kitur nuvežti, lėšų maistui, vaikiškų drabužėlių, knygelių ir žaislų, mokymo priemonių – knygų, siuvimo mašinų.“
Nepaisant nuolatinių rūpesčių, vidutinio amžiaus, bet jau pražilusi centro vadovė nuolat šypsosi. Ji pati užaugino šešis vaikus, kurie pritaria mamos veiklai ir stengiasi jai padėti. Norą rūpintis paauglėmis moteris greičiausiai perėmė iš savo mamos, kuri irgi padėdavo vargstančioms mergaitėms.
Prieš pustrečių metų savanoriai įrengė lopšelį ir darželį. Čia palikusios mažylius, jaunosios mamos gali ramiai keliauti į pamokas. Darželį lanko ir aplink gyvenantys vaikai. „Habari, karibu!“ (suahili „Kaip laikaisi? Sveika atvykusi!“) – vos įėjus choru pasisveikina mažieji.
Vienų–trejų metukų lopšelinukai tuo metu miega – tiksliau, apsimeta snaudžiantys. Dauguma dairosi į svečius ar greta gulinčiuosius ar skaičiuoja pirštus, versdami auklėtojas – dvi socialinių mokslų studentes, iš kurių viena su savo vaiku anksčiau gyveno šiame centre – ne pykti, o šypsotis. Čia skurdas – dar didesnis. Mažyliai guli ne lovelėse, o visi kartu ant vieno didelio, bet nelabai minkšto spalvingo čiužinio, kuris atsikėlus tampa žaidimų erdve. Pižamomis niekas neperrengia – jie lieka su savo drabužėliais.
Pavakary, kai niekas nebemiega, užkalbinti vaikai tik iš pradžių drovisi – tuoj aplimpa iš visų pusių. Pamatę fotoaparatą ima vienas per kitą šaukti: „Foto!“ Kol keli vietoje nenustygstantys mažyliai pozuoja, vienas įsikabina į pirštą ir nebepaleidžia iki akimirkos, kai tenka išvažiuoti.
Kas valandą – vienos gimdyvės mirtis
Du trečdaliai Tanzanijos gyventojų – jaunesni nei 25 metų. Kas penkta 15–19 m. amžiaus mergina yra ištekėjusi, turi vaikų. Daugelis paauglių būna priverstos atsiduoti vyrams neišdrįsusios atsisakyti nenorimo sekso (10 proc. pirmą kartą mylisi prieš savo valią), dažna baiminasi paprašyti apsisaugojimo priemonių. Skurdas ne vieną paverčia prostitute. Kai kuriose etninėse grupėse vertinama, kad paauglė anksti subręsta.
Kas penkta 15–19 m. amžiaus mergina yra ištekėjusi, turi vaikų.
Kontracepciją naudoja tik 27 proc. ištekėjusių moterų. Viena moteris susilaukia vidutiniškai 5,4 vaiko (dėl švietimo, ekonominių ir kitų dalykų šis rodiklis krenta). Kai kuriose etninėse grupėse daugiau atžalų yra turto požymis, darbo rankos praverčia ūkyje. Nepaisant to, dar ketvirtadalis moterų norėtų naudoti kontracepciją, bet neturi galimybių. Tanzanija įsipareigojusi iki 2015 m. pasiekti, kad modernią kontracepciją naudotų 60 proc. moterų – tai leistų išvengti 3,3 mln. abortų ir išgelbėtų 67 tūkst. gimdyvių bei 500 tūkst. kūdikių gyvybes.
Tik pusė moterų gimdo sveikatos įstaigose ir pusė iš šių sulaukia kvalifikuoto personalo pagalbos. Gimdyvių mirtingumas siekia 454 atvejus 100 000 gimdymų (bendras besivystančių šalių rodiklis – 283). Kas valandą dėl komplikacijų, susijusių su gimdymu ar nėštumu, arba abortų, kurie formaliai draudžiami, miršta po vieną moterį. Dėl ankstyvo pirmojo nėštumo, trumpos pertraukos tarp gimdymų, menko svorio miršta 32 naujagimiai iš tūkstančio.
Tanzanija
Rytų Afrikoje, prie Indijos vandenyno, įsikūrusi šalis, atsirado 1964 m. sujungus Tanganiką ir Zanzibarą. Turi maždaug 45 mln. gyventojų, kurie priklauso daugiau nei 120 etninių grupių. 30 proc. yra krikščionys, 35 proc. – musulmonai, dar tiek pat išpažįsta vietos tikėjimus. Pagal Žmogaus išsivystymo indeksą, yra 152-a iš 187 šalių. Ekonomikos pagrindą sudaro žemės ūkis (28 proc., bet jame dirba 80 proc. gyventojų), 24 proc. tenka pramonei, 48 proc. – paslaugoms. BVP vienam gyventojui tesiekia 1500 JAV dolerių (201-a iš 226 šalių). Nors šalies ekonomika kasmet išauga maždaug 7 proc., kas trečias pilietis (15 mln. žmonių) gyvena žemiau skurdo ribos. Tanzanija vilioja turistus šiaurėje esančiu aukščiausiu Afrikoje Kilimandžaro kalnu ir laukine gamta.
15min.lt Tanzanijoje lankėsi pagal Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos projektą, kuriuo siekiama šviesti visuomenę apie penktąjį Tūkstantmečio vystymosi tikslą – sumažinti gimdyvių mirtingumą 75 proc. ir užtikrinti, kad reprodukcinės sveikatos paslaugos būtų prieinamos visiems. Kadangi šis tikslas itin svarbus Užsahario Afrikos paauglėms, siekiama, kad Afrika atsirastų ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo prioritetuose.
