Antakijoje, senovinėje Turkijos Hatajaus provincijos sostinėje, regione, kurį sukrėtė stipriausias žemės drebėjimas beveik per šimtmetį, tūkstančiai žmonių bando įsisąmoninti kataklizmą, kuris apvertė jų gyvenimus ir paliko daugelį be namų, turto, be prisiminimų, o kai kuriuos – ir be ateities.
Daugelis kaip įmanydami stengėsi išgyventi dar vieną naktį. Automobiliuose šalta miegoti ir daugumai šeimų jie per maži. Tačiau net juose gali būti šilčiau nei palapinėse, kurios tėra plonas audinys, slepiantis visą viduje esančių žmonių skausmą.
Vis dėlto net jos geriau nei brezentas, ištemptas virš autobusų stotelės arba pritvirtintas prie stulpų. Kad ir kiek medienos ir šiukšlių degintų antakijiečiai, mėgindami sušildyti savo šeimas, naktį vis tiek kamuoja stingdantis šaltis.
„Nėra elektros, vandens, tualeto“, – guodėsi 52 metų auklė Saba Yigit, ypač pabrėždama paskutinį dalyką.
