Pirmadienį N.Farage'as pasitraukė iš Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) vadovo posto, pareiškęs, kad visą žemyną sukrėtusio referendumo, kuriame britai nubalsavo už pasitraukimą iš ES, rezultatai reiškia, jog „mano politinis tikslas buvo pasiektas“.
52 metų N.Farage'as yra politinis autsaideris, kuriam ne kartą nepavyko prasimušti į Britanijos parlamentą, tačiau dėl savo vaidmens „Brexit“ kampanijoje jis jau pateko į istoriją.
Siekis pažaboti euroskeptiškos UKIP populiarumo augimą prieš rinkimus buvo viena priežasčių, paskatinusių ministrą pirmininką Davidą Cameroną 2013 metais paskelbti apie planus surengti referendumą dėl tolesnės šalies narystės Bendrijoje.
N.Farage’as atliko ryškų vaidmenį „Brexit“ kampanijoje, nors nebuvo įtrauktas į oficialią „Pasitraukimo“ stovyklą, vadovavusią agitacinei kampanijai už išstojimą iš ES.
N.Farage’as, kuris nuo 1999 metų yra Europos Parlamento narys, uoliai stūmė „Brexit“ darbotvarkę, akcentuodamas būtinybę padaryti galą masinei imigracijai iš kitų ES šalių ir ragindamas visuomenę skelti antausį „politiniam elitui“.
Buvęs prekybininkas susikūrė ir puoselėjo paprastų žmonių bėdas bei lūkesčius suprantančio politiko įvaizdį. Žiniasklaidoje dažnai mirgėdavo jo nuotraukos, kuriose N.Farage’as būdavo matomas su alaus bokalu rankoje, o jo raginimai „susigrąžinti kontrolę“ sulaukė atgarsio tarp vyresnio amžiaus, baltųjų ir dirbančiųjų klasės rinkėjų.
Per referendumo kampaniją N.Farage’as nenuilstamai keliavo po Britaniją specialiu agitaciniais šūkiais išmargintu autobusu, iš kurio skambėjo kino filmo „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape) apie Antrąjį pasaulinį karą garso takelis.
Tačiau jis dažnai buvo kaltinamas perlenkiantis lazdą su savo populistine žinia. Ypač daug kritikos sulaukė N.Farage’o agitacinis plakatas su nutįsusia ilga rudaodžių migrantų eile ir užrašu stambiu raudonos spalvos šriftu „Lūžio taškas“, kurį pasmerkė netgi kiti „Brexit“ aktyvistai.
Kontroversiškų vertinimų sulaukė ir jo pareiškimai apie tai, kad moterims Britanijoje gali grėsti migrantų masiniai seksualiniai išpuoliai. Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby pareiškė, kad N.Farage’as „legitimizuoja rasizmą“.
Vis dėlto galiausiai N.Farage’as triumfavo ir jo pergalės džiaugsmas buvo akivaizdus, kai politikas po „Brexit“ referendumo sugrįžo į Europos Parlamentą.
„Kai atėjau čia prieš 17 metų ir pasakiau, kad noriu vadovauti kampanijai už Britanijos pasitraukimą iš ES, jūs visi iš manęs juokėtės. Bet dabar jums nebejuokinga“, – pareiškė jis.
„Pamišėliai, psichai ir užsimaskavę rasistai“
Per dešimt metų, kai stovėjo prie UKIP vairo, N.Farage’as praktiškai vienas pavertė šią partiją įtakinga politine jėga Britanijoje, nors ji parlamente teturi vieną savo atstovą.
UKIP, kurią D.Cameronas kartą yra pavadinęs „pamišėlių, psichų ir užsimaskavusių rasistų“ partija, per pastaruosius visuotinius rinkimus surinko beveik 13 proc. balsų.
N.Farage’as gimė 1964 metais pasiturinčioje šeimoje Kente, Pietryčių Anglijoje. Jo tėvas buvo biržos makleris ir alkoholikas. Kai Nigelui buvo penkeri, jo tėvai išsiskyrė.
Išsilavinimą jis įgijo vienoje prestižiškiausių privačių Anglijos mokyklų – Dalidžo koledže Londone, kurio direktorius, pasak paties N.Farage’o, laikė jį „nesukalbamu ir sunkiu“ mokiniu.
Užuot studijavęs universitete, N.Farage’as nusekė paskui tėvą į Londono Sitį ir tapo žaliavų prekeiviu.
N.Farage’as turi keturis vaikus: dviejų berniukų jis susilaukė su pirmąją žmona, o dviejų mergaičių – su antrąja žmona, vokiete Kirsten.
Nuo paauglystės palaikęs konservatorius, N.Farage’as 1993 metais tapo vienu iš UKIP steigėjų, o 1999-aisiais, būdamas 35 metų, buvo išrinktas į Europos Parlamentą.
UKIP lyderiu N.Farage’as tapo 2006 metais, tačiau po trejų metų atsistatydino iš šių pareigų. Po metų jis buvo perrinktas į šį postą ir kaip tik tuo metu UKIP populiarumas ėmė augti.
N.Farage’ui, kuris nekart nesėkmingai kandidatavo į Bendruomenių rūmus, teko atlaikyti ir rimtus asmeninius išbandymus – rimtą automobilio avariją, sėklidžių vėžį ir lėktuvo avariją.
N.Farage’as palieka UKIP, tačiau nurodė, jog tęs darbą Europos Parlamente, pažymėjęs, kad „kaip vanagas“ stebės derybų dėl Britanijos išstojimo iš ES eigą.
Jis pasiūlė savo paslaugas „kitiems nepriklausomybės judėjimams, kylantiems kitose Europos Sąjungos dalyse“, pridūręs, kad „yra įsitikinęs, jog matėte ne paskutinę šalį, norinčią palikti ES“.
