– Nigerija neseniai išsirinko naują prezidentą. Jis – generolas iš šalies šiaurės. Kokia dabartinė situacija Nigerijoje ir ką gali pakeisti naujasis šalies vadovas?
– Dabartinė situacija pavojinga, Nigerijos karinės pajėgos kol kas nelaimėjo nė vienos didesnės pergalės prieš teroristų grupuotę „Boko Haram“. Jei armija atsiima vieną teritoriją, „Boko Haram“ tuoj pat užima kitą. Tai tarsi pabaigos neturintis karinis pingpongo žaidimas.
Visgi šiokių tokių pergalių esama. Tarptautinės pajėgos (kaimynų Čado ir Nigerio armijų junginiai) atėjo į pagalbą Nigerijos armijai ir mažų, bet reikšmingų postūmių kovoje su teroristais yra. Buvo išvalytos kelios nemenkos teritorijos, išvaduota grupė moterų ir vaikų. Kartu situacija Šiaurės Nigerijoje labai sudėtinga ir kompleksiška, nes reikia kovoti su teroristų grupe, kuri taiko partizaninio karo metodus. Niekas tiksliai nežino, kas yra kas, – jie išnyra tarsi iš niekur ir smogia. Toje Nigerijos dalyje yra daugybė tuščių miestų vaiduoklių, nes jų gyventojai arba nužudyti, arba pabėgę.
Kita vertus, konflikto dinamika keičiasi. Buvęs prezidentas Goodluckas Jonathanas, kuris buvo vertinamas kaip silpnas ir nekaringas vadovas, pralaimėjo rinkimus ir postą užleido iš Šiaurės Nigerijos kilusiam generolui, stiprios rankos šalininkui ir buvusiam karinio režimo vadovui Muhammadu Buhari.
Daugelis Nigerijos žmonių tikisi, kad naujasis prezidentas griebsis ir naujos taktikos kovoje su „Boko Haram“. Pirmojoje savo kalboje po rinkimų jis tai akcentavo kaip svarbiausią būsimą užduotį.
Kalbant apie situaciją Šiaurės Nigerijoje, svarbu paminėti, kad „Boko Haram“ siautėjimas, be kitų skaudžių padarinių, sukėlė ir masinį žmonių bėgimą iš gimtųjų vietų. Nigerijos piliečiai plūsta į gretimus Čadą ir Kamerūną arba blaškosi po šalį. Apie 40 tūkst. žmonių perėjo sieną ir įsikūrė Kamerūne – tai labai neraminanti situacija.
Nigerijos piliečiai plūsta į gretimus Čadą ir Kamerūną arba blaškosi po šalį. Apie 40 tūkst. žmonių perėjo sieną ir įsikūrė Kamerūne – tai labai neraminanti situacija
– „Boko Haram“ pripažino savo ištikimybę vadinamajai „Islamo valstybei“, užgrobusiai nemažas Sirijos ir Irako teritorijas. Kodėl „Boko Haram“ tai padarė? Kokia jiems iš to nauda?
– Visai neseniai „Boko Haram“ pareiškė, kad ji sieja save su karingaisiais islamistais Artimuosiuose Rytuose, vadinamąja „Islamo valstybe“ (ISIS). Tiesa, šis bendravimas nėra išskirtinis – „Boko Haram“ taip pat bendrauja su Afrikos rytuose veikiančia „Al Shabaab“ ir su įvairiomis teroristų organizacijomis, veikiančiomis Sachelio regione. Žinoma, tai – išgyvenimo strategija, nes „Boko Haram“ jaučiasi apsupta Nigerijos vyriausybės ir jai reikia šalininkų už šalies sienų.
Tai strateginis spendimas, nes tarpusavyje bendraujančios teroristų organizacijos keičiasi informacija, treniruoja vienos kitų karius, lengviau mobilizuoja naujus narius ir finansus. „Boko Haram“ pasikabinusi „Islamo valstybės“ vėliavą skelbia, kad kovoja pasauliniame džihade, bet kartu lieka savo teritorijoje ir kariauja savo karą.
Įdomu stebėti, kad vietos teroristų organizacijoms prisijungus prie „pasaulinio džihado“ idėjos pakito ir jų taktika. Imta taikysis į tarptautines misijas, užsienio ambasadas. Pirmas tokio „tarptautinio“ teroristų bendradarbiavimo pavyzdys buvo 2011 m. įvykdyta ataka prieš Jungtinių Tautų misiją Nigerijos sostinėje Abudžoje. Jie taip pat pradėjo naudoti modernesnius ginklus, savižudžių atakas – viso to anksčiau nebuvo. Ši pasikeitusi taktika rodo, kad terorizmas senokai peržengė sienas ir tapo universalia „preke“.
– Jei terorizmas yra universalus reiškinys ir prekė, ką galėtume pasakyti apie žmonės, dažniausiai jaunus, kurie jungiasi į „Boko Haram“ ar kitas organizacijas. Kas jie ir iš kur?
– Įdomu pastebėti, kad „Boko Haram“, kitaip nei, tarkime, „Al Shabaab“ ar ISIS, į savo gretas dažniausiai priima vietinius Šiaurės Nigerijos gyventojus. Dažnai tai neturtingi, darbo neturintys ir visuomenėje savo vietos nerandantys jaunuoliai. Taigi, galime sakyti, kad daugeliu atvejų tai yra skurdo ir socialinio apleistumo, o ne ideologijos ar religijos padarinys. Pinigai ir galia motyvuoja, o religija padeda mobilizuoti.
Kitaip nei „Boko Haram“, „Al Shabaab“ ar ISIS gretose yra daugybė žmonių iš turtingesnių visuomenių, turtingų Vakarų pasaulio šalių. Skurdas nėra atsakymas į visus klausimus, bet situaciją Šiaurės Nigerijoje jis padeda paaiškinti.
Svarbu paminėti ir tai, kad, plečiantis teroristų organizacijų geografijai ir joms užkariaujant socialinius tinklus bei kitas žiniasklaidos priemones, gali kisti ir „Boko Haram“ veidas. Gali būti, kad netolimoje ateityje šių kovotojų bus galima sutikti ne tik Šiaurės Nigerijoje ar Pietų Čade, bet ir Somalyje ar dar tolėliau šiaurėje. Šiuo metu „Boko Haram“ yra ta organizacija, kuri laiko vieną didžiausių Afrikos valstybių įkaite ir net grasina jos teritoriniam suverenumui. Tai pati kruviniausia teroristų grupuotė Afrikoje. Jie nužudė tūkstančius žmonių, dar daugiau išvijo iš namų, todėl labai svarbu ne tik suprastai, kas tai per grupuotė, bet ir žinoti, kaip ir iš kur ji atsirado, nekartoti praeities klaidų.
Šiuo metu „Boko Haram“ yra ta organizacija, kuri laiko vieną didžiausių Afrikos valstybių įkaite ir net grasina jos teritoriniam suverenumui
Teritorija, kurioje „Boko Haram“ nuolat veikia (valdo), nelabai didelė, bet yra strategiškai patogioje vietoje. Visa kita Šiaurės Nigerijos dalis yra paralyžiuota, nes partizaniniu principu veikianti grupuotė kaimuose ir miestuose išnyra tarsi iš niekur, atlieka savo kruviną darbą ir dingsta. Teroristai užima miestus ir miestelius, išveja vietos valdžios atstovus, iškelia savo vėliavas ir tūno pustuščiuose regionuose. Žmonės bijo gyventi tose vietovėse, o Nigerijos armija nepajėgi didžiulėje teritorijoje sutramdyti teroristų. Tokia situacija grasina Nigerijos teritoriniam vientisumui, nes dalis valstybės teritorijos yra arba niekieno nevaldoma, arba užgrobta teroristų.
– Sirijos ir Irako pavyzdys rodo, kad konfliktai, teroristų organizacijos nepripažįsta valstybių sienų. Kokia padėtis yra Šiaurės Nigerijoje? Kaip reaguoja kaimynai, jei reaguoja?
– Vietiniai Šiaurės Nigerijos gyventojai ir šalys kaimynės yra nusivylusios Nigerijos vyriausybės negebėjimu susitvarkyti su karingąja „Boko Haram“. Vyrauja nuomonė, kad Nigerijos vyriausybės ir kariuomenės atsakas teroristams buvo ir yra nepakankamas, kad jos reaguoja lėtai ir ne visada tinkamai. Galbūt todėl Čado ir Nigerio vyriausybės su Afrikos Sąjunga nutarė paremti Nigeriją kovoje su „Boko Haram“.
Taigi dabar Šiaurės Nigerijoje yra ir mobilių ginkluotųjų pajėgų iš šalių kaimynių. Kaimynai padeda Nigerijai, bet kartu jie padeda sau. Daugelis sienų Afrikos žemyne gana skylėtos, todėl teroristams judėti tarp valstybių būna itin lengva, taip konfliktai išplinta itin greitai. Patruliuodamos Šiaurės Nigerijoje, Čado ir Kamerūno ar Nigerio pajėgos daugiau saugo savo teritoriją, nei gina Šiaurės Nigerijos gyventojus.
„Boko Haram“ yra „namuose užaugę“ teroristai, bet jie lengvai gali tapti ne vienos, o kelių valstybių ar viso regiono problema. Todėl reikia regioninės strategijos, kaip kovoti su tokiais reiškiniais. Vakarų Afrikos valstybes vienijanti organizacija ECOWAS, kuriai priklauso ir Nigerija, siekia sukurti žvalgybos organizaciją, kuri sektų teroristus regione ir nepaisytų sienų ar valstybių jurisdikcijų. Tiesa, kol kas visa tai vyksta lėtai, bet pradžia jau yra.
– ISIS ir „Boko Haram“, be kitų dalykų, panašios ir tuo, kad grobia moteris. Plačiai nuskambėjo Čibuke pagrobtų mergaičių istorija, nesenai Nigerijos armija išlaisvino būrį vaikų ir moterų iš „Boko Haram“ nelaisvės. Kam teroristai grobia moteris Šiaurės Nigerijoje? Ar tai noras sukurti valstybę, o gal tik galios demonstravimas?
– „Boko Haram“ grobti žmones pradėjo ne taip seniai. Viena priežasčių, kodėl kilo toks vajus, buvo paprastas kerštas. Nigerijos vyriausybė pagrobė „Boko Haram“ dalyvių šeimų narius, žmonas, taigi pirminė reakcija buvo kerštas ir grobimas. Žinoma, vėliau viskas išsirutuliojo į kiek kitokią situaciją. Grupei jaunų krūmynuose gyvenančių ir kariaujančių vyrų moterų reikia dėl pačių įvairiausių priežasčių: namų ruošos darbams, maisto gamybai, seksualiniams malonumams.
„Boko Haram“ lyderiai yra sakę, kad pagrobtoms mergaitėms ir moterims jie esą daro paslaugą, nes moterys neturi mokytis, jos privalo anksti ištekėti ir auginti vaikus. Todėl „Boko Haram“ ne tik patys išnaudoja ir veda jaunutes moteris, bet ir jas parduoda – tam yra nemenka rinka. Moterys, kurios pabėgo iš „Boko Haram“ nelaisvės, pasakojo apie siaubingas patirtis ir prievartą. Tai didžiulė trauma, su kuria šie žmonės, o kartu ir dalis Nigerijos visuomenės privalės gyventi. Kaip visa tai bus sutvarkyta ir išspręsta ir ar bus – vis dar lieka klausimas.
Dar vienas svarbus momentas, kurį, manau, svarbu paminėti, yra kampanija „Bring back our girls“, kai socialiniuose tinkluose viso pasaulio žmonės ragino grąžinti Čibuke pagrobtas mergaites namo. Iš pradžių džiūgavau išvydęs šią iniciatyvą, nes pasaulis pagaliau pamatė, kas vyksta Nigerijoje. Visgi vėliau supratau, kad tai – tik žodžiai, kurie nevirto realiais veiksmais. Mergaitės iki šiol nerastos, daugelio jų tėvai jau mirę, o Nigerijos vyriausybė nieko, išskyrus pažadus, taip ir nepadarė.
– Iš kur ir kada atsirado „Boko Haram“? Kada ji tapo tuo, kas yra dabar, – pavojinga ir aktyvia teroristų organizacija?
– Apie „Boko Haram“ daugiau sužinojome 2009 m., bet ši grupė buvo įkurta kur kas anksčiau. Svarbu paminėti ir tai, kad pačioje pradžioje – 2002 m., tai nebuvo teroristų organizacija. Tai buvo pilietinė organizacija, o žmonės Šiaurės Nigerijoje žinojo, kas yra „Boko Haram“ ir kas jai priklauso. Todėl buvo labai keista klausyti dabar jau buvusio Nigerijos prezidento G. Jonathano kalbos, kurioje jis sakė, kad valdžia, kariuomenė nežino, kas priklauso „Boko Haram“. Esą tai žmonės be veido ir dokumentų. Tai visiška nesąmonė.
Nesusipratimai prasidėjo po to, kai Nigerijos vyriausybė bandė jėga sutramdyti „Boko Haram“, kuri tuo metu nebuvo pavojinga. Per laidotuvių procesiją policininkai sušaudė daugybę žmonių tik todėl, kad jie neva nesilaikė kelių eismo taisyklių. Po šio incidento anuometis „Boko Haram“ lyderis Mohammedas Yusufas ėmė reikalauti teisingumo, bet jo, žinoma, nesulaukė. Būtent tada grupė ėmė radikalizuotis.
Nuo 2002 iki 2009 m. grupė kovojo su Nigerijos kariuomene ir policijos pajėgomis – 2009 m., kai Nigerijos kariuomenė nužudė apie 900 „Boko Haram“ narių ir paėmusi į nelaisvę nukankino lyderį, grupė pasislėpė.
Pogrindyje „Boko Haram“ buvo beveik metus ir per tą laiką sugebėjo persigrupuoti, išsirinkti naują lyderį, permąstyti savo strategiją ir užmegzti ryšį su kitomis teroristų organizacijomis, veikiančiomis Rytų ir Šiaurės Afrikoje. Būtent tada „Boko Haram“ puolė JTO misiją Abudžoje, policijos būstines, atliko kitus liūdnai pagarsėjusius savo išpuolius. Tai, kad „Boko Haram“ ypač taikosi į policininkus, gali būti susiję ir su tuo, kad būtent nuo policininkų rankos žuvo jų pirmasis lyderis, policininkus grupė kaltina ir dėl kitų nusikalstamų veiklų. Tai tarsi tiesos ieškojimas, tiesa, labai drastiškomis ir teroristinėmis priemonėmis.
„Boko Haram“ idėjos, esą reikia grįžti prie islamiškų šaknų ir paprastesnio gyvenimo būdo, Šiaurės Nigerijoje nenaujos. Jau anksčiau buvo kilę panašių judėjimų, tiesa, ne tokių kraštutinių, kurie skelbė, kad reikia vėl atsigręžti į islamą. Jei žvelgsime dar giliau, suprasime, kad dar prieš britų kolonialistų atvykimą Šiaurės Nigerija garsėjo kaip karingo islamo kraštas, čia buvo įsikūręs vienas stipriausių kalifatų Vakarų Afrikoje. Kai Šiaurės ir Pietų Nigerijos buvo suvienytos, anot mokslininkų, buvo padaryta nemenka klaida.
- Kaip sugyvena piliečiai Nigerijoje? Ką galvoja šiauriečiai ir pietiečiai vieni apie kitus ir apie valstybę, kurioje gyvena?
Vienybės ir jausmo, kad priklauso vienai valstybei, Nigerijoje labai stinga. Žmonės vis dar pirmiausia mato save kaip igbų, jorubų, hausų ar kitos etninės grupės narius, o tik tada – Nigerijos piliečius. Vienybė atsiranda tik tada, kai futbolą žaidžia nacionalinė rinktinė, kitais atvejais – retai. Šalis dezintegruota, yra net kalbų, kad po kelerių metų ji gali skilti, tiesa, aš tuo nenorėčiau tikėti.
Jei šiandien Logose ar kitame Pietų Nigerijos mieste paklausinėtumėte žmonių, ką jie mano apie „Boko Haram“ ir šiaurėje vykstančius įvykius, dažnas atsakytų, kad šiauriečiai patys dėl to kalti. Įsigalėjęs stereotipas, kad šiauriečiai – tingūs bedarbiai, kurie nesugeba susitvarkyti su savo problemomis ir net patyliukais remia teroristus. Šiauriečiai save laiko aukomis, o pietiečiai juos laiko neatsakingais piliečiais, negebančiais susitvarkyti su problemomis.
Visgi tiesa slypi kur nors per vidurį. Šiaurės Nigerija yra skurdesnis regionas, turintis mažiau gamtos išteklių, ten gyvena ne tokie išsilavinę žmonės. Taip yra tikrai ne todėl, kad šiauriečiai nenorėtų mokytis ar dirbti, taip jau istoriškai susiklostė, kad kolonialistai, o vėliau pačios Nigerijos valdžia visada daugiau dėmesio kreipė į išteklių turtingus pietų regionus ir pamiršdavo šiaurę. Šiaurės Nigerija ir Nigerio upės delta – du patys skurdžiausi Nigerijos regionai, kuriuose ne kartą kilo ginkluotų konfliktų. Taigi skurdas ir neramumai Nigerijoje tiesiogiai susiję.
Plačiai kalbama apie tai, kad Nigerija – didžiausia Afrikos ekonomika, kad jai puikiai sekasi. Deja, daugelis žmonių to nejaučia, šiauriečiai – ypač.
