Jo tyrimai „iš esmės pakeitė chemikų suvokimą apie kietuosius kūnus“, nurodė komitetas.
Anksčiau manyta, kad kristaluose atomai išsidėstę simetrinėmis gardelėmis, tačiau D.Shechtmanas parodė, kad kai kuriuose kristaluose jie gali sudaryti nesikartojančius raštus.
Tirdamas elektroniniu mikroskopu aliuminio ir magnio lydinio kristalus, mokslininkas pastebėjo, kad jų sandara panaši į arabiškų mozaikų raštus ir nesikartoja. Šis faktas iš pažiūros prieštaravo fizikos dėsniams.
Kvazikristalų struktūra panaši į matematiškai taisyklingų, tačiau be galo įvairių raštų, būdingų arabų ir persų menui, pastabėjo Nobelio premijų teikėjai.
„Aperiodinės mozaikos, panašios į viduramžių islamo mozaikas, tokias kaip Alhambros rūmuose Ispanijoje ir Darbi Imamo šventovėje Irane, padėjo mokslininkams suprasti, kaip kvazikristalai atrodo atomų lygiu“, – sakoma komiteto pranešime.
Be kita ko, kvazikristalai aptinkami kai kurių atmainų pliene, kurį jie sutvirtina tarsi armatūra.
Ištisus mėnesius jis mėgino įtikinti savo kolegas šiuo atradimu, tačiau šie atsisakė sutikti su šia koncepcija. Galiausiai jo buvo paprašyta palikti savo tyrėjų grupę.
Kristalografijos specialistai ilgą laiką buvo įsitikinę, kad kristalams būdinga sukinio simetrija – tai yra, juos pasukus tam tikru kampu, kristalo gardelės išvaizda nesikeičia. 1982 metais dirbdamas Vašingtone D.Shechtmanas pirmąkart aptiko kristalus, pasižyminčius pentagonininė simetrija, nors dauguma mokslininkų teigė, jog tai neįmanoma.
Tai, ką D.Shechtmanas atrado, buvo „itin kontroversiška“, pažymėjo Nobelio komitetas.
„Visiems, kas buvo pasiruošęs klausytis, pasakojau, kad turiu medžiagą, pasižyminčia pentagonine simetrija. Žmonės tik juokėsi iš manęs“, – D.Shechtmanas pasakoja savo darbo aprašyme, kurį paskelbė jo universitetas.
Ištisus mėnesius jis mėgino įtikinti savo kolegas šiuo atradimu, tačiau šie atsisakė sutikti su šia koncepcija. Galiausiai jo buvo paprašyta palikti savo tyrėjų grupę.
D.Shechtmanas grįžo į Izraelį, kur rado vieną mokslininką, pasiruošusį kartu parašyti straipsnį, aprašantį šį fenomeną. Iš pradžių straipsnis buvo atmestas, bet vėliau išspausdintas 1984 metų lapkritį ir sukėlė sąmyšį mokslo pasaulyje. Dviejų Nobelio premijų laureatas Linusas Paulingas buvo vienas iš tų, kurie niekada nepripažino šio atradimo.
„Jis skelbdavo iš tribūnų: „Danny Shechtmanas kalba nesąmones. Nėra tokio dalyko kaip kvazikristalai – tik kvazimokslininkai“, – prisiminė atradėjas.
„Jo kova galiausiai privertė mokslininkus iš naujo apsvarstyti savo supratimą apie pačią medžiagos prigimtį“, – rašoma Nobelio komiteto pranešime.
Vėliau kvazikristalus pavyko sukurti laboratorijose, o viena Švedijos bendrovė jų aptiko viename iš tvirčiausių plienų, iš kurio dabar gaminami skutimosi peiliukai ir plonytės adatos akių chirurgijai. Mokslininkai taip pat eksperimentuoja su kvazikristalinėmis dangomis, kurias galima panaudoti gaminant keptuves, variklių šilumos izoliacijoje ir šviesos dioduose (LED).
1987 metais D.Shechtmano draugams Prancūzijoje ir Japonijoje pavyko išauginti pakankamai stambius kristalus, kad juos būtų galima ištirti rentgeno difrakciniu mikroskopu ir gauti tokius pat rezultatus, kokius izraelietis kolega gavo tirdamas elektroniniu mikroskopu.
Kaip nurodo Nobelio komitetas, gamtoje šie kristalai pirmąkart buvo rasti 2009 metais.
70 metų D.Shechtmanas yra Haifoje įsikūrusio Izraelio technologijų instituto profesorius ir jame veikiančios Philipo Tobiaso katedros vadovas.
Jis gaus 10 mln. Švedijos kronų (3,8 mln. litų), taip pat diplomą ir kvietimą į Nobelio premijų teikimo ceremoniją.
Nobelio premijos kasmet tradiciškai teikiamos Stokholme gruodžio 10 dieną – jų steigėjo Alfredo Nobelio mirties metinių dieną.
2010 metų Nobelio chemijos premija buvo skirta Richardui Heckui iš Jungtinių Valstijų ir japonų mokslininkams Ei-ichi Negishi bei Akirai Suzuki, kurie atrado naujo tipo jungtis tarp anglies atomų, ir taip padėjo sukurti naujus vaistus, tarp jų galinčius padėti gydyti vėžį, ir revoliuciją sukėlusias medžiagas, tarp jų plastmases.
