Jis tiesiog įkūnijo kovą, visų pirma – atkaklią kovą su apartheidu. N.Mandela paaukojo gyvenimą savo tautiečiams ir tapo bene geriausiai žinomu bei mylimiausiu šalies herojumi.
„Aš kovojau su baltųjų dominavimu. Puoselėjau demokratiškos ir laisvos visuomenės, kur visi žmonės gyvena harmonijoje ir naudojasi lygiomis galimybėmis, idealą. Tokioje visuomenėje noriu gyventi ir ją tikiuosi sukurti. Bet jei reikės, už šitą idealą galėsiu ir numirti”, – kartą teisme yra pasakęs kovos su apartheidu simboliu tapęs politikas.
N.Mandela buvo vienas žinomiausių ir gerbiamiausių žmonių pasaulyje, daugiau nei 100 apdovanojimų savininkas, daugiau nei 50 universitetų garbės daktaras. 1993-aisiais jis kartu su tuomečiu PAR prezidentu Frederiku de Klerku gavo Nobelio taikos premiją.
 |
| Michelle Obama ir Nelsonas Mandela |
Nelsonas Rolihlahla Mandela gimė 1918 m. liepos 18 d. Qunu miestelyje. Studijuodamas jaunuolis priklausė studentų atstovų tarybai. Už dalyvavimą studentų streike 1940-aisiais buvo pašalintas iš koledžo. Teisininko diplomą įgijo vėliau Johanesburge.
1942 m. jaunuolis prisijungė prie Afrikos nacionalinio kongreso (ANK), padėjo įkurti šios organizacijos Jaunimo lygą. Jis nuo jaunystės aršiai kovojo su apartheidu – PAR baltųjų vyriausybės 1948–1990 m. vykdyta rasinės segregacijos politika, organizuodavo ginkluotus pasipriešinimus, rengdavo sabotažus.
Kovą įkvėpė žudynės
1952-aisiais N. Mandela pirmasis iš PAR gyvenančių juodaodžių įkūrė teisės bendrovę ir tapo vienu iš ANK lyderių. Jis rėmė neginkluotą pasipriešinimą apartheidui, bet kai Šarpevilio mieste buvo nužudyta grupė taikių demonstrantų, įkūrė karinį ANK padalinį „Umkhonto we Sizwe” partizaninei kovai su baltųjų vyriausybe. N.Mandela keliaudavo po šalį, kviesdamas kovoti su diskriminaciniais įstatymais ir juos leidžiančiais politikais.
Dar 1955-aisiais buvo sušauktas visų demokratinių jėgų liaudies kongresas, kuris priėmė Laisvių chartiją, tačiau po metų baltųjų policija suėmė 156 kongreso narius. 1960 m., netrukus po Šarpevilio žudynių, ANK buvo uždraustas, netrukus sustabdyta ir Demokratų kongreso veikla, o jų lyderiai suimti.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Nelsonas Mandela su dukterimis |
1962-aisiais, lydimas bendražygių, N.Mandela iškeliavo į Alžyre vykusius karinius mokymus, o grįžęs buvo suimtas už neva neteisėtą išvykimą iš šalies ir kurstymą streikuoti.
Už sabotažo organizavimą prieš kariuomenę, vyriausybę ir civilius žmones N.Mandela buvo suimtas kelis kartus, o 1964-aisiais įkalintas 27 metams Robeno salos kalėjime. Laisvę atgavo tik 1990 m. vasario 11 d.
Suėmus lyderius ANK nusprendė imtis ginklo. Ginkluotoje kovoje jam padėjo Pietvakarių Afrikos liaudies organizacija SWAPO. Suderinti veiksmai, viso pasaulio palaikymas ir demokratijos pradai, atsiradę baltųjų afrikiečių politikoje, 1986 m. lėmė ANK pergalę.
Nelaisvėje N.Mandela tapo išnaudojamos PAR juodaodžių gyventojų daugumos lyderiu, o Robeno sala – politinio mokymo centru. Kovotojo sielos atgaiva už grotų buvo klasikinė muzika. Kalėdamas jis neatsisakė savo įsitikinimų ir nuolat skatindavo kitus kalinius kovoti už savo teises. Vos išėjęs iš kalėjimo, N.Mandela su bendražygiais sutiko sustabdyti ginkluotą kovą.
Kaltinimai buvusiai žmonai
 |
| Nelsonas Mandela priima sveikinimus. |
Buvęs kalinys 1991-aisiais buvo išrinktas ANK vadovu ir atstovavo jam derybose dėl naujų įstatymų priėmimo. 1994 m. pavasarį N.Mandela triumfavo prezidento rinkimuose ir tapo ne tik pirmu juodaodžiu, bet ir pirmu demokratiškai išrinktu PAR vadovu. Baigęs savo kadenciją, 1999-aisiais jis pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir sugrįžo į gimtinę – Kunu.
Buvo vedęs du kartus. Antra jo žmona – Winnie Madikizela, su kuria išsiskyrė 1996-aisiais, buvo socialinė darbuotoja ir ANK aktyvistė, lydėjusi per ilgus kovos už juodaodžių teises metus. Kurį laiką moteris dirbo vieno ministro pavaduotoja. W.Mandelai teko atremti teisėsaugos kaltinimus: 1991-aisiais – keturių jaunų vyrų pagrobimu ir mušimu, po ko vienas iš jų mirė, 2003-aisiais – finansinėmis machinacijomis. Po to ji atsistatydino ir iš ANK Moterų lygos vadovės pareigų, ir iš parlamento.
