Mianmare tęsiantis rohinjų mažumos persekiojimui, iš šalies faktinės vadovės Aung San Suu Kyi jau raginama atimti Nobelio Taikos premiją, kuria ši buvusi aktyvistė buvo pagerbta 1991 metais. Europos Parlamente taip pat svarstoma atimti iš jos Sacharovo premiją.
Aung San Suu Kyi nekreipia dėmesio į tarptautinėje erdvėje vis garsiau skambančius kaltinimus dėl to, kad Mianmaro armija vykdo etninio valymo kampaniją prieš musulmonų rohinjų mažumą šalies vakariniame pakraštyje. Nuo rugpjūčio pabaigos į kaimyninį Bangladešą pabėgo jau daugiau nei pusė milijono rohinjų.
Tokius veiksmus sukritikavo ir kitas Nobelio Taikos premijos laimėtojas, Pietų Afrikos Respublikos (PAR) aktyvistas Desmondas Tutu. O juk 1991 metais Norvegijos Nobelio komitetas kalbėjo apie „jos nesmurtinę kovą už demokratiją ir žmogaus teises“.
Vis dėlto ne tik šios Mianmaro aktyvistės, bet ir dalies kitų Nobelio Taikos premijos laureatų nuviliančios istorijos turėtų būti laikomos įspėjimu būsimajam šių metų laureatui. Paskirtos premijos atimti negalima.
Surengė invaziją į Libaną
„Taip, praeityje jau daug kartų buvo taip, kad laureatai sulaukė kritikos“, – pripažino profesorius Geiras, kuris 1990–2014 metais ėjo Norvegijos Nobelio komiteto sekretoriaus pareigas.
Istorikas pridūrė, kad premija skiriama visam gyvenimui – net jei jos laimėtojai vėliau pamina taikos idealus: „Aung Sang Suu Kyi garsiai kalbėjo apie žmogaus teises Birmoje (Mianmare, – red.) ir kitur Azijoje. Negalima to iš jos atimti.“
Dinamito išradėjo Alfredo Nobelio įsteigtos premijos dydis – 9 mln. Švedijos kronų (944 tūkst. eurų). Ji gali būti skiriama vienam ar keliems asmenims, taip pat – organizacijoms.
Dinamito išradėjo Alfredo Nobelio įsteigtos premijos dydis – 9 mln. Švedijos kronų (944 tūkst. eurų). Ji gali būti skiriama vienam ar keliems asmenims, taip pat – organizacijoms. Pavyzdžiui, 2012-aisiais premija atiteko Europos Sąjungai.
Tačiau yra visas būrys Nobelio Taikos premijos laureatų, kurie, gavę apdovanojimą, pasuko karo keliu ar eskalavo jau anksčiau įsiplieskusius konfliktus.
Pavyzdžiui, 1978 metais Taikos premiją pasidalijo Izraelio premjeras Menachemas Beginas ir Egipto prezidentas Anwaras Sadatas – už „Camp David“ susitarimą, kuris paklojo pamatus Izraelio ir Egipto taikos sutarčiai.
Visgi M.Beginas jau 1982-aisiais palaimino invaziją į Pietų Libaną, kur siautėjo Palestinos išsivadavimo organizacijos kovotojai. A.Sadatą 1981 metais nužudė islamistas kariškis.
Gavęs premiją pasiuntė karius į Afganistaną
1994 metų premiją pasidalijo tuometis palestiniečių lyderis Yassiras Arafatas ir izraeliečiai Yitzhakas Rabinas bei Shimonas Peresas. Taip buvo įvertintos jų pastangos pasiekti Oslo susitarimus.
Tačiau pastarieji toli gražu neatnešė taikos į Vidurio Rytus. Y.Rabiną 1995 metais nušovė radikalus dešinysis, o kitas Izraelio premjeras Sh.Peresas turėjo palikti postą. Galiausiai Y.Arafatas vėliau vedė palestiniečius į antrąją intifadą – ginkluotą sukilimą prieš Izraelį.
Negalima neatsiminti ir paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo, kuriam Nobelio Taikos premija buvo skirta 1990-aisiais.
Jis vėliau pasiuntė tankus į Baltijos šalis – Lietuvoje 1991 metų sausio 13-ąją Vilniuje nužudyta 14 žmonių, daugiau nei 700 buvo sužeisti.
1973 metais Taikos premija atiteko JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui ir Šiaurės Vietnamo lyderiui Le Duc Tho – už Paryžiaus susitarimus, turėjusius padėti pasiekti paliaubas ir užbaigti Vietnamo karą.
Bet Le Duc Tho netgi atsisakė priimti įvertinimą – jis iki šiol yra vienintelis taip pasielgęs laureatas. Vietnamietis apkaltino JAV sulaužius susitarimus. Karas baigėsi tik 1975-aisiais, kai komunistinės Šiaurės Vietnamo pajėgos perėmė Saigono kontrolę.
Kai 2009 metais Nobelio Taikos premija buvo skirta JAV prezidentui Barackui Obamai, nustebo ir jis pats. Kai jis metų pabaigoje atvyko į Oslą atsiimti apdovanojimo, JAV jau buvo patrigubinusios karių skaičių Afganistane.
„Turiu pripažinti, kiek daug diskusijų sukėlė jūsų sprendimas, – tada savo kalboje pasakė B.Obama. – Esu atsakingas už sprendimą pasiųsti tūkstančius jaunų amerikiečių kovoti tolimame krašte. Kai kurie jų žudys, kai kurie jų žus.“
Taikos premija net pakenkė rohinjams
Vienas iškiliausių dabartinių Aung San Suu Kyi kritikų – kovotojas prieš apartheidą PAR, dvasininkas D.Tutu. Jis rugsėjo 7-ąją atvirame laiške savo „mylimai jaunesnei seseriai“ rašė: „Jei politinė jūsų iškilimo į aukščiausią postą Mianmare kaina yra jūsų tyla, akivaizdu, kad ta kaina per didelė.“
Tiesa, Aung San Suu Kyi rugsėjo 19-ąją pasmerkė žmogaus teisių pažeidimus Mianmaro Rachinų valstijoje ir pažadėjo nubausti piktadarius. Vis dėlto Vakaruose abejojama, ar tokio pažado užteks atremti kritiką.
Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto direktorius Danas Smithas mano, kad faktas, jog Mianmaro faktinei lyderei 1991 metais buvo skirta Nobelio Taikos premija, galėjo net pakenkti rohinjams.
D.Smithas: „Ją supa aura. Puiki tarptautinė jos reputacija daug metų maskavo tikrąją, siaubingą situaciją dėl rohinjų.“
„Ją supa aura. Puiki tarptautinė jos reputacija daug metų maskavo tikrąją, siaubingą situaciją dėl rohinjų. Kai ji į klausimus apie rohinjus atsakė savais klausimais, kodėl šia mažuma apskritai domimasi, daug kas ja tikėjo“, – svarstė D.Smithas.
Be Aung San Suu Kyi, tik buvęs PAR prezidentas Nelsonas Mandela irgi buvo politinis kalinys, bet vėliau iškilo iki nacionalinio lyderio pareigų.
N.Mandela reputacijos taip ir nesusitepė, tiesa, keli jo sąjungininkai iš kovos su apartheidu laikų įsipainiojo į skandalus dėl korupcijos.
„Galbūt tokiais atvejais meškos paslaugą padaro perėjimas iš pasaulio, kuriame drąsiai, herojiškai ginamos žmogaus teisės, į šiurkštesnę politinę areną, kur būtina daryti kompromisus“, – tvirtino D.Smithas.
Šventieji ir nusidėjėliai
Kritikos sulaukia net šventieji. Pernai popiežiaus Pranciškaus šventąja paskelbta Motina Teresė 1994 metais galėjo perskaityti daug priekaištų britų medicinos žurnale „The Lancet“ už tai, kad jos prieglaudoje Kalkutoje mirštantys pacientai buvo visiškai negydomi. 1979-aisiais jai buvo skirta Nobelio Taikos premija.
Abejonių sukėlė ir jau minėtas sprendimas premiją 2012 metais skirti Europos Sąjungai. Bendrija tada buvo aršiai kritikuojama, nes Briuselis taikė itin griežtas finansinio gelbėjimo sąlygas Graikijai.
Galimybė, kad laureatais bus nusivilta, išties nemenka, bet visų pirma todėl, kad Nobelio komitetas laimėtojus neretai pasirenka avansu – viliamasi, kad jie pasitemps ir garbingai dės pastangas pasiekti taiką.
„Komitetas visada rizikuoja, nes iš esmės kišasi į politiką. Jo nariai negali žinoti, kas nutiks ateityje, – teigė norvegas istorikas Asle Sveenas. – Būtent todėl Nobelio Taikos premija skiriasi nuo kitų panašių apdovanojimų. Kitu atveju premiją reikėtų skirti labai seniems žmonėms, esantiems netoli mirties.“
Favoritai – Irano susitarimo iniciatoriai?
Šiais metais vienais favoritų gauti Nobelio Taikos premiją laikomi 2015 metais susitarimą dėl Irano branduolinės programos pasiekę pareigūnai – Irano diplomatijos vadovas Mohammadas Javadas Zarifas, ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini ir tuometis JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.
Svarbus susitarimas, pagal kurį Iranas mainais į tarptautinių sankcijų atšaukimą sutiko apriboti šalies branduolinę programą, šiuo metu kaip tik kritikuojamas kietosios linijos šalininkų tiek Teherane, tiek Vašingtone.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas susitarimą rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pavadino „gėda Amerikai“ ir vis pasvarsto, kad jį reikėtų atšaukti. Tiesa, šią savaitę paaiškėjo, kad tam nepritaria Pentagonas.
Praėjusiais metais Nobelio Taikos premija kiek netikėtai atiteko Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui.
O ekspertai tvirtina, kad būtent tokias tarptautines pastangas, bent paviršiuje sutaikančias geopolitinius priešininkus, linkęs įvertinti Nobelio komitetas.
Tarp kitų pretendentų gauti Taikos premiją minimas popiežius Pranciškus, Sirijoje civilius gelbėjanti organizacija „Baltieji šalmai“, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra ir jos vyriausiasis komisaras Filippo Grandi. Ši agentūra jau dusyk yra laimėjusi premiją.
Praėjusiais metais Nobelio Taikos premija kiek netikėtai atiteko Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui už jo pastangas užbaigti pusę amžiaus trukusį ir 250 tūkst. žmonių pražudžiusį konfliktą su marksistų sukilėlių grupuote FARC.
