Daugelis mano, kad be šios moterų baltais marškiniais grupės, kuri rinkdavosi Monrovijoje melstis ir protestuoti, 13 metų trukusio ir maždaug 250 tūkst. žmonių gyvybių pareikalavusio konflikto beprotybė nebūtų 2003 metais pasibaigusi.
„Tai nėra tradicinė karo istorija“, – rašė 39 metų L.Gbowee autobiografijoje „Didelės mūsų galios: kaip seserystė, malda ir seksas pakeitė kariaujančią šalį“ (Mighty Be Our Powers: How Sisterhood, Prayer and Sex Changed a Nation at War).
„Ji (pasakoja) apie moterų baltais drabužiais armiją, pakylančią, kai nepakyla niekas kitas, nebijančią, nes baisiausi, kokius tik galima įsivaizduoti, dalykai mums jau nutiko. Ji (pasakoja) apie tai, kaip mes suradome moralinio tyrumo, atkaklumo ir drąsos prabilti prieš karą ir atkurti sveiką protą mūsų žemėje“, – rašoma knygoje.
L.Gbowee buvo 17-os, kai 1989 metais prasidėjo karas. Jį sukėlė Charlesas Tayloras (Čarlzas Teiloras), vadovavęs sukilimui, kurio tikslas buvo nuversti prezidentą Samuelį Doe (Samjuelį Do). Apsivertė visas L.Gbowee, kuri buvo ką tik baigusi mokyklą ir planavo studijuoti mediciną, pasaulis.
Žiaurus konfliktas nesiliovė ir Ch.Taylorui 1997 metais tapus prezidentu, o L.Gbowee suprato, kad siekti taikos reikia šalies moterims.
Ji subūrė krikščiones ir musulmones melsti taikos – nepaisant kepinančios saulės, merkiančio lietaus, bombų sprogimų ir mūšių.
„Tada mes pradėjome sekso streiką. 2002 metais Liberijos krikščionių ir musulmonų moterys vieningai atsisakė mylėtis su savo vyrais, kol baigsis smurtas ir pilietinė nesantaika“, – savo skiltyje apie Afriką žurnale „Newsweek“ rašė L.Gbowee.
Jos kampanijos tikslas buvo nedelsiamas ugnies nutraukimas, vyriausybės ir sukilėlių dialogas, intervencinių pajėgų dislokavimas žlugus keliems taikos susitarimams.
„Mūsų tuometinis prezidentas Charlesas Tayloras buvo prieš visus šiuos tris (dalykus)“, – per vieną seminarą universitete Bostone 2006 metais sakė L.Gbowee.
2003 metais L.Gbowee grupė išsikovojo susitikimą su Ch.Tayloru ir išpešė iš jo pažadą dalyvauti taikos derybose Ganoje.
Kai tapo aišku, kad Akros derybos niekur neveda, tą dieną, kai prie Amerikos ambasados Monrovijoje sprogo bomba, šios moterys suprato, kad turi imtis kokių nors dramatiškų veiksmų.
Kaip rodoma dokumentiniame filme „Malda, išvejanti velnią“ (Pray the Devil back to Hell), maždaug 200 moterų užblokavo priešiškų stovyklų atstovus salėje, kur vyko taikos derybos.
Saugumo pajėgos bandė areštuoti ją už trukdymą teisingumui, vienas karo vadas bandė niuksais ir spyriais nustumti moteris, o L.Gbowee pagrasino visų akivaizdoje išsirengti nuoga – toks aktas Vakarų Afrikoje laikomas galingu prakeiksmu.
Taip vyrai buvo priversti grįžti prie derybų stalo, o po dviejų savaičių buvo paskelbtos Akros taikos susitarimo sąlygos.
Vėliau L.Gbowee mobilizavo moteris balsuoti rinkimuose, kuriuose Liberija į prezidento postą pirmą kartą išrinko moterį – Ellen Johnson-Sirleaf.
L.Gbowee, kuri su savo šešiais vaikais dabar gyvena Ganoje, šioje šalyje įsteigė organizaciją „Women, Peace and Security Network Africa“ (WIPSEN-A) ir jai vadovauja.
