72 metų E.Johnson-Sirleaf, kuri yra pirmoji išrinkta Liberijos prezidentė moteris, labai patinka tarptautinei bendrijai, tačiau savo šalyje yra ne tokia populiari, tad Nobelio premija, kuria ji pasidalys su savo tėvynaine Leymah Gbowee ir Jemeno aktyviste Tawakkul Karman, gali tapti taip reikalingu postūmiu antradienio rinkimuose.
Pradėjusi vadovauti šaliai, kurią buvo nualinę 14 žiauraus pilietinio karo metų ir kuri neturėjo elektros, vandens tiekimo bei infrastruktūros, E.Johnson-Sirleaf pelnė tarptautinį pripažinimą.
Ši žvitri senelė, kuri paprastai rengiasi margaspalviais laisvo kirpimo drabužiais ir nesirodo be galvos apdangalų, savo pravardę „Geležinė ledi“ įtvirtino įtikinusi finansines institucijas nurašyti milijardus dolerių skolų ir prisikvietusi investuotojus.
E.Johnson-Sirleaf korupciją paskelbė visuomenės priešu, o institucinių reformų siekė su tuo plieniniu ryžtu, dėl kurio 9-ajame dešimtmetyje karinis diktatorius Samuelis Doe ją dukart buvo įmetęs į kalėjimą.
Tačiau uždavinys pakeisti seniausią nepriklausomą Afrikos valstybę, kuri buvo supuvusi iki pat šerdies, niekada negalėjo būti lengvas.
Užsienyje ji sutinkama labai šiltai ir laikoma kone moteriškuoju Nelsonu Mandela, tačiau pačioje Liberijoje dėl virtinės korupcijos skandalų, nepakankamų nacionalinio susitaikymo pastangų ir nuomonės, esą ji netesėjo pažadų, prezidentė buvo pradėta vertinti nebe taip entuziastingai.
Iki šiol ji ignoravo Liberijos Tiesos ir susitaikymo komisijos 2009 metų ataskaitą, kurioje yra minima tarp žmonių, negalinčių 30 metų dirbti valstybiniuose postuose, – dėl paramos buvusiam karo vadui ir ankstesniam prezidentui Charlesui Taylorui.
E.Johnson-Sirleaf pripažįsta, kad iš pradžių rėmė Ch.Tayloro 1989 metų sukilimą prieš S.Doe vyriausybę, kuris išprovokavo pirmąjį šalies pilietinį karą, tačiau tvirtina tapusi kategoriška Ch.Tayloro priešininke, kai paaiškėjo tikrasis jo karo nusikaltimų mastas.
Netrukus po to, kai buvo paskelbta minėta ataskaita, E.Johnson-Sirleaf pareiškė, jog sieks antros prezidento kadencijos, kad galėtų tęsti šalies atstatymą, nors iš pradžių žadėjo dirbti tik vieną kadenciją. Tai sukėlė opozicijos kritikos audrą.
„Mūsų vis dar laukia ilgas kelias, bet mums pavyko atkurti nemažai pagrindinės infrastruktūros“, – neseniai sakė ji žurnalui „Jeune Afrique“.
Atstatyta pusė kelių aplink Monroviją, sostinėje jau veikia vandentiekis. Nors kažkada tai atrodė nerealu, dabar kai kuriose sostinės dalyse tiekiama elektra, tiesa, nereguliariai.
Tačiau nedarbas vis dar yra maždaug 80 proc. ir šalyje visur akis bado didžiulis skurdas.
Ekonomistė E.Johnson-Sirleaf, kuri studijavo Harvarde, valdant prezidentams Williamui Tolbertui ir Williamui Tubmanui dirbo finansų ministre, o vėliau ne vieną dešimtmetį tai išvažiuodavo iš Liberijos, tai grįždavo į ją. Ji taip pat yra dirbusi Pasaulio banke.
E.Johnson-Sirleaf yra atsidavusi kovai su smurtu prieš moteris. Ji pati ištekėjo būdama 17-os, bet vėliau, kai santykiai pasidarė smurtiniai, išsiskyrė. Ji turi keturis sūnus ir aštuonis vaikaičius.
