Naujausiais duomenimis, Osle, centrinėje aikštėje dainą „Vaivorykštės vaikai“ (Barn av Regnbuen), kurią atlieka Lillebjoernas Nilsenas, dainavo apie 40 000 piliečių.
Dar prasidedant akcijai, atsiliepdami į internetu organizuotą kampaniją, daugiau nei 5 000 žmonių nurodė planuojantys atvykti į aikštę prie Oslo teismo rūmų, kur šiuo metu nagrinėjama byla dėl A.B.Breiviko pernai liepos 22 dieną įvykdytų išpuolių, ir sudainuoti A.Breiviką erzinančią dainą.
L.Nilsenas ir visų penkių Šiaurės šalių (Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos) kultūros ministrai taip pat pranešė dalyvausiantys šiame neįprastame proteste.
Panašios akcijos taip pat organizuojamos kitose Norvegijos vietose.
33 metų A.B.Breivikas praeitą penktadienį sakė teismui, kad L.Nilsenas yra „labai geras pavyzdys marksisto“, kuris palaipsniui įsitvirtino kultūros erdvėje ir kurio daina yra būdingas „Norvegijos moksleivių smegenų plovimo“ atvejis.
Reaguodami į jo komentarus, du norvegai socialiniame tinkle „Facebook“ inicijavo kampaniją, ragindami visuomenę „atsiimti šią dainą“ ir sudainuoti ją visiems kartu prie teismo rūmų.
„Man atrodė, kad trypia dainą, su kuria užaugau ir kurią dainuodavau vaikystėje“, – viena iš šio protesto iniciatorių Lill Hjoennevaag sakė visuomeninei televizijai NRK.
Ši daina yra JAV folkmuzikos atlikėjo Pete'o Seegerio dainos „My Rainbow Race“ adaptacija, labai populiari Norvegijoje.
Jos priedainyje dainuojama: „Mes gyvensime kartu, kiekviena sesutė ir kiekvienas broliukas, maži vaivorykštės ir žalios žemės vaikai.“
L.Nilsenas atmetė A.B.Breiviko pateiktą jo dainos interpretaciją.
„Iš tiesų ji ne apie žmones, o apie aplinkos apsaugą“, – dainininkas sakė dienraščiui „Aftenposten“.
Pernai liepos 22 dieną A.B.Breivikas detonavo sprogmenų prikrautą automobilį netoli vyriausybės būstinės Osle, užmušdamas aštuonis žmones. Vėliau jis nuvyko į netoli sostinės esančią Utiojos salą, kur nušovė 69 žmones, daugiausiai paauglius, susirinkusius į valdančiosios Darbo partijos jaunimo stovyklą.
Ekstremistas prisipažino įvykdęs abu išpuolius, tačiau nepripažįsta savo teisinės atsakomybės, sakydamas, kad šios atakos buvo „žiaurios, bet būtinos“, siekiant sustabdyti Darbo partijos „multikultūrinį eksperimentą“ ir musulmonų invaziją į Norvegiją bei Europą.
