„Aš – tik žurnalistė“, – kukliai nusišypso J.Milašina išgirdusi, kad ji – tikras įkvėpimas kiekvienam reporteriui.
Vis dėlto sunku pavadinti J.Milašiną eiline žurnaliste: dirbanti viename iš nedaugelio Rusijos tiriamosios žurnalistikos laikraščių „Novaja Gazeta“, ji ne kartą įsiutino režimą.
J.Milašina tyrė įkaitų dramas Maskvos teatre miuziklo „Nord Ost“ metu 2002 m. ir Beslano mokykloje 2004 m. Dėl šių šimtų nužudytų žmonių kaltinami ne tik čečėnų teroristai, bet ir Rusijos specialiosios pajėgos, pasitelkusios prieštaringai vertinamas priemones.
J.Milašinos tyrimas viso pasaulio žiniasklaidoje pasirodė ir pernai: ji atskleidė, kad Čečėnijos valdžia prieš homoseksualius asmenis vykdo represijas: pagrobia, įkalina ir žiauriai kankina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prabilo Čečėnijoje šantažuoti ir kankinti homoseksualai: jų istorijos šiurpina
Tuomet žurnalistei teko kuriam laikui pasitraukti iš Rusijos: balandį Čečėnijoje susirinkę 15 tūkst. žmonių paskelbė džihadą visam „Novaja Gazeta“ kolektyvui.
Vis dėlto, tai – ne pirmas kartas, kai jos gyvybei kilo pavojus. 2012 m. Maskvoje J.Milašina buvo žiauriai sumušta.
Žurnalistams Rusijoje vis sunkiau
– 2011 metais sakėte, kad jūsų kolegės Anos Politkovskajos nužudymas nutildė nemažai nepriklausomų Rusijos žurnalistų. Kaip pasikeitė situacija per pastaruosius septynerius metus?
– Negaliu kalbėti už kitus žurnalistus, tačiau per pastaruosius septynerius metus žodžio laisvės situacija smarkiai pablogėjo. Profesionaliems žurnalistams dirbti sudėtinga, kadangi vyriausybė vienaip ar kitaip bando kontroliuoti profesionalią žiniasklaidą.
Šios žiniasklaidos priemonės bando kurti naujus projektus, pavyzdžiui, internete, tačiau jie pasiekia tik labai ribotą žmonių ratą.
Kalbant apie žurnalistų žmogžudystes ir tų žmogžudysčių tyrimus, situacija išlieka tokia pat siaubinga kaip ir tada, kai buvo nužudyta Politkovskaja. Vyriausybė žurnalistų žmogžudystes pasitelkia kaip įbauginimo priemonę.
– Kai Ukrainos saugumo tarnybos inscenizavo Babčenkos žmogžudystę, Vakarų žurnalistai piktinosi, esą jie buvo priversti skleisti melagingas naujienas, o nepriklausomos Rusijos žiniasklaidos atstovai operaciją pateisino. Kaip ją vertinate jūs? Ar yra kažkas, ko Vakarų žurnalistai negali suprasti?
– Manau, kad Babčenkos nužudymo inscenizacijos istorija nėra melagingos naujienos, tai – specialioji operacija. Babčenka joje dalyvavo ne kaip žurnalistas, o potenciali auka.
Labai svarbu tai, kad Ukrainos vyriausybė ir saugumo tarnybos paskelbė, jog buvo užsakyta Babčenkos ir dar keliolikos žmonių žmogžudystė, tačiau įrodymų nepateikė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuvainikuotas didvyris: Vakarai kritikuoja prisikėlusį A.Babčenką, kolegos Kijeve sveikina operaciją
Todėl manau, kad iš esmės ši istorija – ne apie žurnalistiką ar informacijos patikrinimą. Jei saugumo tarnybos turi tokiai operacijai pagrindą, normalu, kad ją vykdo. Taip buvo daryta daugybę kartų įvairiose šalyse.
O kadangi Babčenka operacijoje dalyvavo ne kaip žurnalistas, nemanau, kad buvo pažeisti kokie nors etiniai ar moraliniai principai.
Man ligi šiol neaiškūs šie klausimai: ar iš tiesų buvo užsakyta Babčenkos žmogžudystė, ar tai buvo Ukrainos specialiųjų tarnybų operacija, skirta išprovokuoti Rusijos specialiąsias tarnybas?
Ar Babčenka žinojo apie tai, ar turėjo duomenų apie jo žmogžudystę? Ar jis priėmė sprendimą žinodamas, kad bandoma pasikėsinti į jo gyvybę, ar žinojo, jog jį nori panaudoti provokacijai?
Pasikartosiu: su žurnalistika ši operacija neturi nieko bendro.
Apskritai Vakarų žurnalistai susiduria su tokiomis pat problemomis, tiesa, galbūt mažesnio masto, kaip ir mes – gyvenantys bei dirbantys autoritarinėse šalyse.
Pavyzdžiui, jie miršta nušviesdami karus. Užsienio žurnalistai, jei sutampa mūsų darbo principai, niekuo nesiskiria nuo mūsų, o mes – nuo jų.
Babčenka operacijoje dalyvavo ne kaip žurnalistas, o kaip potenciali žmogžudystės auka arba provokacijos įrankis. Būtent tai žurnalistai turėtų išaiškinti, o ne kelti klausimą: etiška ar neetiška joje dalyvauti Babčenkai kaip žurnalistui?
Babčenka operacijoje dalyvavo ne kaip žurnalistas, o kaip potenciali žmogžudystės auka arba provokacijos įrankis. Būtent tai žurnalistai turėtų išaiškinti, o ne kelti klausimą: etiška ar neetiška joje dalyvauti Babčenkai kaip žurnalistui?
– Kai paviešinote represijas prieš homoseksualus Čečėnijoje, sulaukėte neįprastai griežtos valdžios pareigūnų reakcijos. Kodėl?
– Ilgą laiką Čečėnijoje pasitaikydavo pavienių atvejų, kai būdavo pažeidžiamos vienų ar kitų žmonių teisės: narkomanų, įtariamų terorizmu ar salafizmu.
Ir nors tai buvo tokie pat pažeidimai – neteisėti sulaikymai, įkalinimas slaptuose kalėjimuose, kankinimai ar žmogžudystės – Vakarai suprato, kodėl tai daroma: taip Rusijoje kovojama su terorizmu.
Vakarai tokių metodų negali naudoti, nes principai, kuriais paremtos Vakarų visuomenės, neleidžia taip elgtis. Tiesa, JAV buvo įkurtas Gvantanamo kalėjimas, kuriame kankinami žmonės, po visą Europą išbarstyti slapti JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimai.
TAIP PAT SKAITYKITE: EŽTT: Lietuvoje ir Rumunijoje veikė slapti CŽV kalėjimai
Čečėnija dabar naudojasi Vakarais: egzistuoja bendras įsitikinimas, kad su terorizmu galima kovoti pažeidžiant žmogaus teises. Manoma, kad kitaip su terorizmu kovoti negalima ir nepavyksta, todėl Vakarai ir Rusija vieni kitus supranta.
Istorija įrodo, kad (Ramzano) Kadyrovo režimas prieš taikius Čečėnijos gyventojus pasitelkia neteisėtas priemones, kad šis režimas – totalitarinis, kad režimas žudo. Ir tai režimui yra labai pavojinga.
Reakcija į šį tyrimą buvo itin griežta todėl, kad tie žmonės niekuo nenusikalto – jų tiesiog kitokia seksualinė orientacija. Istorija įrodė, kad (Ramzano) Kadyrovo režimas prieš taikius Čečėnijos gyventojus pasitelkia neteisėtas priemones, kad šis režimas – totalitarinis, kad režimas žudo. Ir tai režimui yra labai pavojinga.
– Ko gero visi jūsų šaltiniai Čečėnijoje supranta, kad vien pokalbis su jumis gali sukelti didelių problemų. Kaip juos prakalbinate, įgaunate jų pasitikėjimą?
– Mes („Novaja Gazeta“) Čečėnijoje dirbame jau ilgą laiką. Per mano darbo metus dėl bendradarbiavimo su manimi nenukentėjo nė vienas žmogus.
Jei matau, kad perduoti informaciją gali būti pavojinga, to asmens saugumas tampa svarbiausiu prioritetu. Mes nė vieno nesame apgavę.
Šalį užvaldžiusi baimė
– Žinau, kad tyrėte Beslano įvykius. Ar nukentėjusių artimieji jau pradeda atsigauti po tragedijos?
– Beslane dirbame daug metų, tai – ilgiausiai trukęs „Novaja Gazeta“ tyrimas. Mums pavyko gauti vieno teismo nuosprendį, kuriame pripažįstama, kad valstybės pajėgos žudė įkaitus.
Mes ilgai dirbome, kad tiesa apie tai, kas vyko rugsėjo 1-3 dienomis, būtų prieinama. Mes „supurtėme“ oficialią versiją, kuri visiškai paremta melagingais faktais.
Aš ligi šiol palaikau ryšį su dalimi Beslano aukų artimųjų. Nukentėjo labai daug žmonių – praktiškai visas Beslanas – tačiau labai maža dalis nukentėjusiųjų pasiryžo dalyvauti tyrime, ieškoti tiesos. Visi kiti mano, kad tai – beviltiškas reikalas, nenori daugiau problemų.
Ten veikia žmogaus teises ginanti organizacija „Beslano balsas“, kovojanti, kad būtų nubausti įkaitų žudikai – juk juos žudė ne tik teroristai, bet ir tie, kurie vykdė antiteroristinę operaciją. Mes šiai organizacijai padedame ir padėsime ateityje.
– Minėjote, kad Beslano aukų artimieji tiesos paieškas laiko beviltiškomis. Ar taip manoma visoje Rusijoje?
– Tikrai taip. Jei žmonės suprastų, kad bet koks pasipriešinimas yra prasmingas, jei didžioji dalis žmonių galvotų, kad „negalima taip elgtis su manimi ir mano artimaisiais“, jei suprastų, kad jie turi teises, kurias valstybė privalo ginti, gyventumėme visai kitokioje šalyje.
Deja, žmonių baimė turėti dar daugiau problemų, nusiteikimas su tuo taikytis ir atleisti valdžiai už tai, ką ji su mumis daro, yra didelė problema.
Deja, žmonių baimė turėti dar daugiau problemų, nusiteikimas su viskuo taikytis ir atleisti valdžiai už tai, ką ji su mumis daro, yra didelė problema.
Žmonės – neaktyvūs, jie nesupranta, kad niekas neapgins jų teisių: nei žurnalistai, nei žmogaus teisių gynėjai – tik jie patys. Su tais, kurie tai supranta, mes aktyviai bendradarbiaujame ir padedame visomis įmanomomis priemonėmis. Tie žmonės – herojai.
– Neseniai Rusijoje matėme protestus dėl pensijų reformos. Ar šis pasipiktinimas gali lemti realius režimo pokyčius?
– Istorija rodo, kad Rusijoje nieko neįmanoma nuspėti: 1917-ųjų revoliuciją buvo sunku numatyti net tiems, kurie ją įgyvendino. Vladimiras Leninas likus keliems mėnesiams iki revoliucijos rašė, kad nesitiki sėkmės.
Tačiau nemanau, kad pastaraisiais mėnesiais vis stiprėjantis neigiamas požiūris į valdžią yra pagrindas revoliucijai.
Kita vertus, prasta ekonominė situacija, agresyvi užsienio politika, visiška savo ir Rusijos įvaizdžio diskreditacija pasaulio akyse, sankcijos kažkada įžiebs revoliucijos kibirkštį. Tačiau neaišku, kas bus po Putino.
Putino politika lėmė, kad buvo užtildytos visos potencialiai pozityvios jėgos, galinčios drauge išlaikyti suskaldytą tautą.
Apskritai suskaldymas – vienas pagrindinių šalies valdymo metodų: žmonės pikti, dėl įvairiausių priežasčių vienas kito nekenčia, valdžia juos vienus su kitais pjudo.
Žmonės nepasitiki teismų sistema, policija, pilietinės visuomenės aktyvistais, žurnalistais, vienas kitu. Jie nepasitiki niekuo.
Gali būti, kad Putinui pasitraukus iš valdžios, suklestės dar baisesnės jėgos. Įmanoma, kad oficialiame lygmenyje pradės skambėti šūkiai „Rusija – rusams“. O tai privestų šalį prie žlugimo.
Todėl įmanoma, kad Putinas – ne baisiausia, kas gali atsitikti šaliai. Šis režimas anksčiau ar vėliau baigsis, tačiau po jo Rusiją gali ištikti šokas. Sakantys, kad po Putino Rusijoje viskas bus gerai, gali smarkiai klysti.
– Baiminamasi, kad Navalnas, pasižymintis nacionalizmu, taip pat nebūtų geras šalies vadovas.
– Navalnas – neabejotinai nacionalistas, kadangi jis tiesiog fiziškai nekenčia užsieniečių, jam tikrai nepatinka (Rusijos) atsivėrimas Vidurio Azijai.
Jis nesupranta Kaukazo, nesupranta, kad rusai neegzistuoja, o egzistuoja viena didelė tauta, sudaryta iš skirtingų tautybių. Ir visi jie – Rusijos piliečiai.
Tačiau tai nėra pagrindinė priežastis jo bijoti. Beveik dešimtmetį politiniame gyvenime dalyvaujantis Navalnas parodė, kad yra toks pat „šefo“ tipo lyderis, kaip ir Putinas: susitarimai su juo – neįmanomi.
Tai reiškia, kad jam atėjus į valdžią, Putino režimas pasikartotų.
Žodžio laisvės svarba
– Šiuo metu Lietuvoje taip pat matome bandymus apriboti žodžio laisvę. Mačiau, žmogus feisbuke klausė: „Kam man žodžio laisvė, jei negaliu jos užsitepti ant duonos?“. Ką jam atsakytumėte?
– Dauguma žmonių demokratinėse valstybėse turi galimybę valgyti duoną su sviestu tik todėl, kad jų šalyse žodžio laisvė egzistavo iš pat pradžių. Tos Vakarų šalys išsaugojo principą, kad tai – viena svarbiausių žmogaus laisvių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vyriausybė sunaikino įrašą su Sauliaus Skvernelio pasisakymais apie žodžio laisvę
Būtent todėl Vakarai nugalėjo totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą. Po to lietuviai iškovojo nepriklausomybę, įstojo į Europos Sąjungą, ir dabar gali valgyti duoną su sviestu. Ameriką tokią, kokia ji yra dabar, taip pat padarė laisva spauda.
Politikai ir Amerikoje, ir Europoje, ir Rusijoje nori, kad apie juos blogai nekalbėtų, nekritikuotų. Visi jie turi vieną norą – kad nebūtų sugadintas jų įvaizdis, kad priemonės, kuriomis jie išlaiko savo padėtį, nebūtų atskleistos visuomenei.
Žodžio laisvė – visuomenės turimas mechanizmas kontroliuoti valdžią, ryšys tarp visuomenės ir valdžios. Kai ryšys prarandamas, pasekmės gali būti tokios, kaip šiandien Rusijoje.
Žodžio laisvė – visuomenės turimas mechanizmas kontroliuoti valdžią, ryšys tarp visuomenės ir valdžios. Kai ryšys prarandamas, pasekmės gali būti tokios, kaip šiandien Rusijoje: Kremlius mažiausiai dviejose šalyse vykdo karus, turime labai prastą ekonominę situaciją, dėl kurios pirmiausia kalta Rusijos valdžia.
Kai nėra laisvų žiniasklaidos priemonių, kurios tokią informacija pateiktų visuomenei, valdžia gali daryti tai, ką nori: lobti žmonių sąskaita ir įvairiausiais represiniai būdais ginti savo teisę į turimą valdžią.
Jei norite sužinoti, kas jums nutiktų be žodžio laisvės, pažiūrėkite į Rusiją.
– Paklausiu klausimo, kurį tikriausiai girdite pakankamai dažnai: kodėl, nepaisant visų grėsmių, tęsiate savo darbą?
– Po Politkovskajos ir kitų žmonių, dirbusių Šiaurės Kaukaze, nužudymo, supratome, kad vietos valdžia gali imtis paties blogiausio.
Mes tai suprantame, ir esame tuo žinojimu apsiginklavę. Prieš kiekvieną mūsų tyrimą apgalvojame ne tik tai, kaip jį atliksime, bet ir kokios pasekmės mūsų laukia.
Čečėnijos valdžia mūsų bijo. Reakcija į mūsų publikacijas pasako daug: Kadyrovo baimė iš tiesų yra mitas, nesąmoninga instinktyvi žmogaus būsena. Kai tą mitą imi racionalizuoti, baimė gerokai sumažėja.
Mes suprantame, kad mus palaiko. Be to, nors Rusijoje žodžio laisvės situacija yra labai bloga, nors mes tiek daug metų vargstame, Čečėnija – vienintelė tema, kuriai nebuvo jokio pasipriešinimo, jokios cenzūros iš viršaus – Kremliaus.
Suprantame, kad tai – visiškai leidžiama tema, ir ją neabejotinai reikia nušviesti.
Kalbant apie mūsų asmeniškai galinčias laukti pasekmes: kai tu tai darai, pradedi geriau orientuotis situacijoje. Tie žmonės, kurie dėl manęs bijo, paprasčiau daug ko nesupranta ir daug ko nežino.
Kalbant apie mūsų asmeniškai galinčias laukti pasekmes: kai tu tai darai, pradedi geriau orientuotis situacijoje. Tie žmonės, kurie dėl manęs bijo, paprasčiau daug ko nesupranta ir daug ko nežino.
Žinoma, galbūt aš praradau baimės jausmą. Vis dėlto, manau, kad tai – ne pati pavojingiausia tema Rusijoje.
– Apie ką šiandien Rusijoje rašyti pavojingiausia?
– Pavojingiausia rašyti Rusijos Federalinio saugumo tarnybą, ypač apie korupcijos atvejus joje. Itin didelis pavojus gresia regionų žurnalistams, kritikuojantiems vietos valdžią. Jie – visiškai neapsaugoti.
Aš – pakankamai apsaugota, nes dirbu nuostabiame laikraštyje, kuris mane palaiko.
Be to, esu gerai žinoma ir pripažinta. Tai mane daro pakankamai įtakinga žurnaliste, prieš kurią įvykdytas nusikaltimas būtų rezonansinis. Pasikėsinimo į mane kaina būtų labai didelė.
Neįmanoma išgąsdinti visų žmonių – juk tai nebuvo įmanoma ir Sovietų Sąjungoje ar Hitlerio Vokietijoje. Tiksliai nežinau, kokia dabar situacija Šiaurės Korėjoje, tačiau girdime, kad ir ten yra disidentų, pasakojančių apie tai, kas vyksta.
Labai sunku užčiaupti visus žmones.
– Nuolat girdite siaubingas istorijas, jus šmeižia. Kaip tvarkotės su neigiamomis emocijomis?
– Labai džiaugiuosi, kai man pavyksta padėti žmonėms. O kai apie mane ką nors rašo ar kalba politikai, man tai – labai juokinga. Vadinasi, kad jie į mane žvelgia su tam tikra pagarba: jie mane laiko prieše, žino, kad rašau apie tai, ką jie norėtų nuslėpti.
Bet jie nesupranta vieno dalyko. Aš daug kartų sakiau: jei būtų gyva Nataša (Natalija Estemirova – red.) ir Ania (Ana Politkovskaja – red.), manęs Čečėnijoje nebūtų. Rašyčiau apie ką nors kita.
