Dvokiantys vabzdžiai nesirenka konflikto pusių – vienodai kerta ir abchazų, ir gruzinų vaismedžius. Tuntai blakių įsisuka į ūkininkų medelynus ir siurbia augalų sultis, iš peizažų palikdami tik natiurmortus.
Štai palei upę išsirikiavę styro šimtai riešutmedžių, belapiai ir bevaisiai, palši kaip Terakotinė kariuomenė.
Niūriame paveiksle dera spygliuotos vielos, stebėjimo bokštai ir įtvirtintos pozicijos, kuriose budi rusų pasieniečiai.
Jie prižiūri, kad tikros nepriklausomybės siekianti abchazų tauta judėtų tik nurodytomis kryptimis.
Per karą kapojo galvas
Kraujas Abchazijoje liejasi nuo XIX amžiaus, kai carinės Rusijos imperija ėmėsi kolonizuoti Šiaurės Kaukazą. Tada rusų kareiviai užėmė abchazų žemes, o vietinius žmones privertė bėgti į kaimyninę Turkiją.
Nors pradžioje tai buvo Rusijos imperijos ir Abchazijos konfliktas, vėliau – per sovietinę okupaciją – padėtis pasikeitė.
1921 metais bolševikai Abchaziją prijungė prie Gruzijos, o sovietinis diktatorius Josifas Stalinas abchazų žemėse pradėjo vykdyti progruzinišką politiką, sukėlusią etninę įtampą.
„Stalinas stengėsi, jeigu galime taip pasakyti, gruzinizuoti Abchaziją ir įkalė pirmąjį pleištą tarp abchazų ir gruzinų“, – aiškina Tbilisyje gyvenantis saugumo ekspertas Gražvydas Jasutis, nagrinėjantis Kaukazo karus.
Nepaisant to, dešimtmečius abi tautos Abchazijoje sugyveno: kūrė bendras šeimas, steigė bendras mokyklas. Etninių konfliktų tarp bendruomenių tarsi nebuvo.
Iki Sovietų Sąjungos griūties.
„1989–1990 metais, kai prasidėjo nepriklausomybės judėjimai, Abchazija irgi pradėjo deklaruoti savo siekį atsiskirti nuo Gruzijos ir pamažu pats konfliktas pajudėjo. Panašiai kaip ir Pietų Osetijos atveju, Gruzija nesuvaldė savo nacionalinės politikos“, – aiškina G.Jasutis.
Paprastai tariant, gruzinų nacionalistai bandė jėga pažaboti abchazų norą kurti savo valstybę.
1992 metais Gruzijos kariuomenė įsiveržė į Abchaziją ir tai išvirto į žiaurų Kaukazo karą. Abchazų pusėn stojo ne tik Rusijos armija, bet ir Maskvos remiama Kaukazo kalnų tautų konfederacija, sudaryta iš armėnų, čečėnų ir kitų tautų. Priešai pjaustė vieni kitiems galvas, badė akis, degino kaimus ir gyvus žmones.
Galiausiai, Gruzijos kariuomenė buvo priversta trauktis iš Abchazijos.
Tik iš dalies galima sakyti, kad karas baigėsi abchazų pergale. Ši tauta siekė sukurti tikrą savo valstybę, bet Rusijos armija nepasitraukė iš jų žemių.
Abchazai iki šiol siekia nepriklausomybės.
Uždarė perėjimo punktus
Kaimo keliuką rausia kiaulės, purvinos nuo knyslių iki uodegų, mat juodžemis po liūties patižęs, telkšo balos, o vietomis tarp akmenėlių srūva vanduo. Gyvuliams prie sprandų pririšti pagaliai, trukdantys landžioti į ūkininkų kiemus. O aplink keliuką tų kiemų pilna – dešimtys. Juose už bambukinių ir medinių tvorų matyti palmės ir dviaukščiai vasarnamiai su kolonomis ir raitytais laiptais į erdvius balkonus.
Niekada nebuvau Pietų Amerikoje, bet man čia kaip Pietų Amerika.
Gruziniško Orsantijos kaimo pašonėje teka Engūrio upė. Joje vietiniai girdo gyvulius. Štai ir dabar lig vagos vidurio įbridusios karvės geria vandenį. Tolėliau matyti apgriuvęs tiltas.
1992 metais tiltą susprogdino abchazų kovotojai, kad apsunkintų Gruzijos kariuomenės judėjimą. Sprogimas sugriovė ne visas gelžbetonines konstrukcijas, todėl po karo per tilto liekanas nutįso prekybinis kelias – abchazai kulniuodavo į gruzinų Orsantijos turgų ir parduotuves.
„Mes šitą vietą vadiname Orsantijos-Meore praėjimo punktu. Arba tiesiog dešimtuoju punktu“, – sako Nina Ribul, Europos Sąjungos stebėjimo misijos (EUMM) pareigūnė iš Austrijos, kai stovime ant tilto griuvenų.
Tiesiai prieš mus, už kokio pusšimčio metrų, kitoje tilto pusėje, matyti spygliuotos vielos, rusų pasieniečių sargybos postas ir stebėjimo kamera, prisukta prie plačialapio medžio.
Prieš kelerius metus Rusijos FSB pasienio tarnyba ėmėsi griežtai kontroliuoti žmonių judėjimą per konflikto ribą. Šiauriniame Engūrio upės krante rusai pastatė tvoras ir kelio užtvaras, įsirengė savo postus, paliko tik 6 oficialius perėjimo punktus.
Abchaziją ir Gruziją skiriančią ribą legaliai galėjo kirsti tik Rusijos piliečiai arba žmonės, turintys seną sovietinį pasą, vadinamąjį abchazo pasą arba devintąją formą – valdžios išduotą popierių su žmogaus adresu Abchazijoje.
Dalis vietinių nepaisė draudimų ir toliau braidė per Engūrį ten, kur jiems patogu. Todėl šiemet rusų pasieniečiai dar labiau sugriežtino kontrolę: nutiesė papildomas tvoras su spygliais, sustiprino jų apsaugą, tolėliau išrikiavo abchazų pasieniečius. Be to, rusai uždarė beveik visus oficialius ir neoficialius perėjimo punktus.
Taigi šį pavasarį vielos apraizgė ir apgriautą tiltą šalia Orsantijos kaimo, kuriuo abchazai vaikščiodavo į turgų.
Dabar nebevaikšto, tik karvės šalimais įsibridusios į vagą geria vandenį.
„Paprastai rusų pasieniečiai čia patruliuoja su šunimis“, – sako EUMM pareigūnė Nina Ribul, rodydama į aną krantą.
Liko vienintelė vieta, kur dar galima kirsti konflikto ribą.
Dėl pensijos – arkliais į Gruziją
Gruzijos Zugdidžio miestas atrodo skurdus: daugiabučiai sovietiniai, nušiurę, šunys gatvėse, šiukšlės, griuvėsiai. Kartu tai išskirtinis miestas – kiekvieną dieną Zugdidyje apsilanko keli tūkstančiai Abchazijos gyventojų, mat šalia yra vienintelis išlikęs perėjimo punktas.
Tai – Engūrio tiltas, kurį 1948 metais pastatė Antrojo pasaulinio karo belaisviai vokiečiai. Pernai jis buvo suremontuotas, todėl dabar subtropinėje gamtoje švyti baltumu. Saulėtą, tykią popietę čia girdėti upės čiurlenimas ir arklių tempiami vežimai.
Kasdien šį tiltą kerta apie 3 tūkst. žmonių. Vieni pėdina pėsčiomis, kiti – moka 1 larį už kelionę vežimu arba 2 larius už pavėžėjimą mikroautobusu.
Dauguma tų žmonių yra Abchazijoje gyvenantys gruzinai. Jie keliauja į Zugdidžio miestą įsigyti pigesnių prekių, aplankyti artimųjų, į mokyklas arba pas gydytojus.
„Man sunku jums paaiškinti, supraskite, – atsiprašinėja Abchazijoje gyvenantis 53 metų gruzinas Muratas, su kuriuo kalbamės šalia tilto. Vyras bando man paaiškinti, kad negali viešai kalbėti apie savo problemas. – Darbo nėra, bet vis tiek turime mokėti mokesčius. O jie nieko nemoka. Suprantate? Buvome labai artimi draugai prieš karą, o dabar priešai.“
Muratas yra vienas iš 40 tūkst. etninių gruzinų, gyvenančių Abchazijoje. Dauguma jų įsikūrę Galio mieste ir aplinkiniuose kaimuose.
Gruzijos valdžia teigia, kad šie žmonės yra diskriminuojami abchazų valdžios. Matyt, tai tiesa, nes apie etnines problemas Abchazijoje praneša ir EUMM stebėtojai.
Pavyzdžiui, vietinė valdžia tik trečdaliui gruzinų davė vadinamuosius abchazų pasus, o likę gavo vadinamąją devintąją formą. Tai reiškia, kad dešimtys tūkstančių Abchazijos gruzinų neturi jokių socialinių garantijų, sveikatos draudimo ir panašių dalykų.
„Mes su vyru gauname Gruzijos pensiją ir pabėgėlio pašalpą, – aiškina senolė, stotelėje šalia Zugdidžio laukianti mikroautobuso į Abchaziją. Jos šeima per mėnesį iš Gruzijos gauna apie 150 eurų. – Stengiuosi atvažiuoti į Zugdidį nusipirkti maisto, nes Galyje mums per brangu. Anksčiau sūnus padėdavo, bet jis išvažiavo mokytis į Tbilisį.“
Prieš karą Abchazijoje veikė kelios dešimtys gruzinų mokyklų, dauguma buvo įkurtos Galio regione. Tačiau per pastaruosius kelerius metus visos gruziniškos mokymo įstaigos buvo uždarytos. Jau kelerius metus visi Abchazijos vaikai yra mokomi rusų kalba.
„Mano sūnūs gyvena Tbilisyje. Vienas studijuoja verslo vadybą, kitas skulptūrą. Kartais jie atvyksta pas mus į Abchaziją, problemų nekyla“, – sako 58 metų gruzinas Šota. Jis dirba Engūrio hidroelektrinėje, kuri priklauso gruzinams, bet elektrą tiekia Abchazijai.
Man susidarė įspūdis, kad gruzinų etninė grupė išties yra diskriminuojama vietinės abchazų valdžios, bet ne persekiojama.
Viena vertus, abchazai leidžia gruzinams gauti Gruzijos valstybės pensijas ir pabėgėlio pašalpas. Kita vertus, daugelis gruzinų neturi pasų ir pilietinių teisių.
EUMM stebėtojai sako, kad tokia politika yra susijusi tiek su etnine priešprieša, tiek su abchazų noru pabrėžti savo nepriklausomybės siekį.
„Abchazijoje matome gana konsoliduotą judėjimą link nepriklausomybės, – sako saugumo ekspertas Gražvydas Jasutis. – Jie juda tokia pseudo nepriklausomybės kryptimi.“
Abchazų padėtis yra labai sudėtinga. Viena vertus, Gruzija neatsisako ambicijų susigrąžinti regiono kontrolę. Kita vertus, daug didesnė kliūtis abchazų kelyje į nepriklausomybę yra Rusija, kurios armija ir žvalgyba įsitvirtino pačioje Abchazijoje.
Kaukazietiška parako statinė
Oficialiai Abchazija veikia kaip prezidentinė respublika, kurios valdžia – pats prezidentas, vyriausybė ir parlamentas, sudarytas iš 45 politikų – dirba sostinėje Suchumyje. Tačiau realybėje tai yra daug sudėtingesnis pasaulis, kuriame tiršta šešėlinių veikėjų.
„Iš esmės Abchazija yra valdoma politinių klanų. Mūsų skaičiavimu, jų yra 3–4. Sudėtinga pasakyti tikslų skaičių, nes interesai yra persipynę“, – sako įtakingas Gruzijos valstybės saugumo tarnybos pareigūnas, prašęs neatskleisti vardo ir pavardės. Jis analizuoja žvalgybinę informaciją iš Abchazijos ir Pietų Osetijos.
Teigiama, kad pagrindinė tų politinių klanų idėja yra siekti tikros nepriklausomybės. Tiek nuo Gruzijos, tiek nuo Rusijos. Tokį siekį palaiko ir visuomenė.
Tačiau nepriklausomybės idėja smarkiai kertasi su Maskvos geopolitine strategija Kaukaze, todėl Abchazijoje itin aktyviai veikia Rusijos FSB.
„Pagrindinė FSB užduotis yra išlaikyti Rusijos įtaką ir neleisti iškilti stipriems abchazų politiniams lyderiams“, – sako gruzinų žvalgybos pareigūnas.
Esą to siekiama pinigais. Abchazų politinės grupės yra finansuojami iš Rusijos FSB biudžeto, todėl derina savo veiklą su rusais. Taip pat saugumas moka kyšius potencialiems abchazų „nepriklausomybės šaukliams“.
Oficialiai apie 60 proc. Abchazijos biudžeto sudaro Maskvos dotacijos. Likusią dalį abchazai užsidirba iš rusų turistų ir vaisių eksporto į Rusiją. Be to, didžiausias darbdavys regione yra Rusijos armija ir pasienio tarnyba.
Taigi Maskva kol kas turi rimtų finansinių instrumentų, kad patikimai valdytų laisvės troškimą.
Rimtą įtaką Abchazijoje turi ir kriminaliniai klanai, susibūrę apie šešėlinio pasaulio lyderius. Sako, kai kurie autoritetai įtakingesni nei ministrai ar premjeras.
Gruzinų žvalgyba teigia, kad tokios grupuotės ne tik kontroliuoja nusikalstamus verslus – vagystes, reketą, žmonių grobimą, narkotikų kontrabandą, bet ir finansuoja Abchazijos politikus.
„FSB bando daryti įtaką kriminaliniams klanams, bet ne visada tai pavyksta. Jiems tai yra galvos skausmas. Įsivaizduokite, koks nors Maskvos verslininkas nusprendžia Abchazijoje investuoti 4 mlrd. rublių, bet staiga pusę tų pinigų atima nusikaltėliai. Verslininkas pasiskundžia valdžiai, bet jie nedaug ką gali padaryti“, – pasakoja žvalgybos pareigūnas.
2016 metų vasarą kaukėti nusikaltėliai viename Abchazijos paplūdimyje nušovė rusų turistą ir pagrobė jo žmoną su vaiku. Jie buvo sulaikyti, bet šis įvykis Rusijoje sukėlė diskusiją apie nusikaltėlių įtaką regione.
Pagrindinė problema, kad po karo Abchazijoje liko daug rusiškų ginklų ir amunicijos, kuriuos išsidalino nusikaltėliai. Maskva supranta, kad per smarkiai paspaudus abchazų kriminalinį pasaulį parako statinė gali sprogti nauju kaukazietišku karu.
* * *
Karas su skydblakėmis, šią vasarą užpuolusiomis abchazų vaismedžius ir riešutynus, buvo itin žiaurus.
EUMM pareigūnai sakosi matę, kaip kariški visureigiai purškė pesticidus į dvokiančių vabzdžių debesis. Esą nuo chemikalų krito ir blakės, ir vaisiai.
Sako, skydblakės iškapojo tokią didelę abchazų derliaus dalį, kad anie buvo priversti prašyti papildomos paramos iš Rusijos.
Ir dar labiau susiveržti tikros nepriklausomybės troškimą.
Trečios dalies pabaiga
ANTROJI DALIS: Išgyventi Pietų Osetijoje padeda rusiški rubliai ir gruziniški pomidorai
