„Dar taip neseniai už įtarimus homoseksualumu įkalindavo, o dabar be jokių problemų gali gatvėje bučiuoti vyrą“, – pokalbį pradėjo J.Grisetas.
Išties: 1939–1975 metais Ispaniją valdant diktatoriui Francisco Franco, homoseksualumas buvo nelegalus, o juo įtariami asmenys būdavo siunčiami į specialius kalėjimus, vadinamus „iškrypėlių galeromis“. Juose būdavo bandoma „išgydyti“ nuo homoseksualumo taikant įvairias – dažnai sveikatai kenksmingas – „terapijas“.
Šiandien šalis – visai kitokia: 2005-aisiais Ispanijoje buvo įteisintos tos pačios lyties santuokos, kasmet vyksta LGBT bendruomenės eitynės.
Vis dėlto, šiandien laisve būti savimi besidžiaugiantis J.Grisetas interviu 15min teigė Ispanijoje ir kitose pasaulio šalyse pastebintis gąsdinančias tendencijas.
„Pasikeitė įstatymai, bet ne požiūris, esame labai arti grįžimo į praeitį. Į valdžią grįžta dešinieji, nerimauju, kad vėl esame arti diktatūros“, – sakė jis.
„Gydymas“ bet kokia kaina
J.Grisetas buvimą homoseksualiu F.Franco diktatūros metais apibūdina kaip pavojingą.
„Jei kas nors pranešdavo policijai, kad esi homoseksualus, tave galėdavo sulaikyti ir be jokių įrodymų. Panašiai nutiko mano draugui Antonio, kuris prisipažino mamai, kad yra homoseksualus. Jai draugė vienuolė patarė įskųsti sūnų policijai.
Pareigūnai vidury nakties suėmė Antonio ir skyrė maksimalią bausmę – tris mėnesius kalėjimo. Išėjus į laisvę ant jo paso buvo uždėtas antspaudas, kad jis – homoseksualus, todėl rasti darbą tapo praktiškai neįmanoma. Todėl Antonio teko užsiimti prostitucija“, – pasakojo J.Grisetas.
Nenuostabu, kad tokioje homoseksualams priešiškoje visuomenėje augęs J.Grisetas jautėsi nesąs normalus. Būdamas 18 metų amžiaus jis kreipėsi į psichiatrą norėdamas „išgyti“, tačiau konsultacijos privačioje klinikoje tuo metu ne visą dieną dirbančiam jaunuoliui buvo pernelyg brangios.
J.Grisetas: „Tais laikais visuomenėje buvo manoma, kad miręs sūnus yra geriau nei sūnus homoseksualas. Tikėjau tuo, todėl norėjau pasikeisti.“
„Tais laikais visuomenėje buvo manoma, kad miręs sūnus yra geriau nei sūnus homoseksualas. Tikėjau tuo, todėl norėjau pasikeisti. Pagalvojau, kad vieną dieną tikrai atrasiu tam pinigų, o kol jų neturėjau, jausmus ir patirtis rašiau į dienoraštį“, – prisimena J.Grisetas.
Neilgai trukus paslaptis išaiškėjo – J.Griseto mama tą dienoraštį perskaitė.
„Verkdama mama paskambino ir pasakė, kad sužinojo mano paslaptį. Iškart grįžau iš darbo ir namie verkėme drauge. Ji tai papasakojo tėvui, po kelių dienų surengėme šeimos susirinkimą.
Tėvai nusprendė bet kokia kaina mane išgydyti, net jei reikės parduoti namą, kuriame gyvenome. Žinojau, kaip sunku buvo jį įsigyti, todėl jaučiau labai didelį spaudimą“, – teigė jis.
Priešingas „terapijos“ rezultatas
Tuomet J.Grisetas pradėjo lankyti psichoterapiją ir vartoti vaistus, slopinančius libido. Po aštuonių mėnesių psichiatras pasakė, kad nebegali tęsti „gydymo“, nes jis nėra efektyvus: vietoj jo gydytojas pasiūlė naują, neva labai efektyvią techniką, atsiradusią JAV – Ludovico techniką.
Pasak J.Griseto, „terapijos“ sesijos labai primena filmą „Prisukamas apelsinas“: skirtumas tik tas, kad pašnekovo akys, priešingai nei filmo herojaus Alexo, nebuvo per prievartą atvertos, o rankos likdavo nesurištos.
„Sesijų metu mane pasodindavo prieš baltą sieną, prie piršto ir bicepso prijungdavo elektrodus. Išjungus šviesas pasirodydavo nuogos moters nuotrauka, tačiau nieko neįvykdavo. Greitai nuotrauka pasikeisdavo – pasirodydavo vyras su apatiniais. Ir tuomet per mano kūną paleisdavo elektros srovę.
Tai tęsdavosi apie 30 sekundžių. Tada – vėl nuoga moteris ir t.t. Sesija visada prasidėdavo ir baigdavosi su nuogų moterų nuotraukomis“, – pasakojo jis ir pridūrė tuo metu manęs, kad tai – normali terapija, kuri bus veiksminga.
Pasak J.Griseto, jis ištvėrė 40 tokių sesijų, „gydymas“ truko 8 mėnesius. Tuomet jis suprato, kad „gydymas“ neveikia, nes vyrams jautė tokį pat potraukį kaip ir anksčiau.
Pašnekovas džiaugiasi, kad gydytojas jį suprato ir neįskundė policijai, o tėvams pamelavo, kad „gydymas“ – beveik baigtas, J.Grisetui atliekant privalomąją karinę tarnybą jis neva galutinai „pasveiks“.
„Mano atveju technika suveikė, tačiau priešingai, nei jie norėjo. Galutinai priėmiau savo homoseksualumą. Tiesa, nemėgstu sakyti, kad esu gėjus: nė vienas iš mūsų nesame homoseksualus ar heteroseksualus – visi mes esame tiesiog seksualinių poreikių turinčios būtybės.
Dabar noriu atsigerti vandens, o po pusvalandžio galbūt jau norėsiu viskio ar kavos. Tai – tik pasirinkimas, kaip sekso metu patirti malonumą. Todėl man labiau patinka sakyti, kad esu seksualinių poreikių turintis žmogus, nors šiuo metu man labiau patinka vyrai“, – teigė J.Grisetas.
Pavojinga pamiršti istoriją
J.Grisetas mano, kad šiandien jauni žmonės neįvertina savo turimų laisvių. Pavyzdžiui, jie gali labai lengvai susipažinti su kitais homoseksualais per mobiliąją programėlę „Grindr“, lankytis gėjų baruose. Priešingai nei F.Franco režimo laikais, jiems nereikia slapta ieškoti partnerių gatvėse.
„Jaunimas galvoja, kad tai – tarsi grybai, kurie auga savaime. Jie nežino, kad dar ne taip seniai šie dalykai buvo draudžiami, turėjome kovoti už šias teises“, –15min sakė J.Grisetas.
Šiandien J.Grisetas mato, koks pažeidžiamas ir savimi neužtikrintas jis buvo 18-os metų amžiaus – tikina iš tiesų neturėjęs laisvės spręsti.
„Mano žinia – paprasta: visa tai, ką turite, yra labai trapu. Šiandien turime laisvių ir galimybių, tačiau jau rytoj visa tai gali pasikeisti.
J.Grisetas: „Ypač pavojinga nežinoti savo praeities – valdžia nori, kad ją pamirštumėme. Jei nežinai, kas vyko praeityje, jie gali vėl imtis tų pačių dalykų. Žinios – geriausias ginklas.“
Ypač pavojinga nežinoti savo praeities – valdžia nori, kad ją pamirštumėme. Jei nežinai, kas vyko praeityje, jie gali vėl imtis tų pačių dalykų. Žinios – geriausias ginklas“, – mano jis.
Būtent todėl J.Grisetas, su kuriuo susitikome dieną prieš jam kalbant žmogaus teisių kino festivalyje San Sebastiane, atvirai pasakoja jautrias ir intymias savo gyvenimo detales.
„Kalbu, kad tai nebesugrįžtų“, – sakė J.Grisetas.
