Iš pradžių pasaulio dėmesį prikaustė drama Šiaurės Afrikoje, kurią pradėjo tunisiečiai, nušalinę savo prezidentą iki gyvos galvos Zine'ą El Abidine'ą Ben Ali, ir kuri nesulaikomai, pareikalaudama vis daugiau kraujo, nusirito per Egiptą, Libiją, Siriją ir Jemeną.
Tačiau neramumai, nors ir nesmurtiniai, kilo ir turtingojoje Viduržemio jūros pusėje, kur europiečiai, kuriuos vėliau ėmė kopijuoti amerikiečiai, prarado kantrybę dėl didžiulio nedarbo, finansinio chaoso ir vyriausybių nesugebėjimo rasti išeities.
Metų pabaigoje JAV žurnalas „Time“ savo „metų žmogumi“ paskelbė bevardį „Protestuotoją“, kuris sukėlė svarbių pokyčių per demonstracijas nuo arabų šalių iki Niujorko ir Rusijos. Žurnalas nurodė, kad bendrinis „protestuotojas“ nustelbė šiemet siūlytas tradicines individualių asmenų kandidatūras, ir paskelbė, kad „plinta protestų užkratas“.
Graikai dideles demonstracijas prieš taupymo priemones žlungančiai jų ekonomikai gelbėti pradėjo dar 2010 metais. Vėliau, šių metų gegužės 15-ąją, naują pasaulinių protestų fazę pradėjo ispanai su savo judėjimu „Indignados“ prieš jaunimo nedarbą ir biudžeto mažinimą, tačiau taip pat – ir prieš politinę korupciją, kurios tema pasirodė artima rinkėjams visuose Vakaruose.
Madrido Saulės vartų aikštė matė iškilusius palapinių miestelius ir milžiniškas demonstracijas, kurių pikas įvyko birželį, kai protestuoti išėjo 200 tūkst. žmonių.
Kai ir per vėlesnius protestus visame pasaulyje, lyderiai buvo jaunuoliai su universitetiniu išsilavinimu, kuriuos įkvėpė Arabų pavasario sukilimai ir kurie intensyviai naudojosi socialiniais tinklais, tokiais kaip „Twitter“ ir „Facebook“.
Panašūs protestai Graikijoje prasidėjo gegužės 25 dieną. Norėdami atkreipti dėmesį į didžiulę šalies skolą ir pasitikėjimo išrinktais pareigūnais krizę, demonstrantai stovyklavo Atėnų centre.
Kuomet rugsėjį Niujorke stovyklą įsirengė iki tol negirdėtas judėjimas „Occupy Wall Street“, kuriam taip pat vadovavo jauni, bendravimą su žiniasklaida išmanantys aktyvistai, tai tapo dar viena tos pačios grandinės grandimi.
„Arabų pavasaris, europiečių vasara, amerikiečių ruduo“, – skelbė OWS šūkis.
Ne taip kaip arabų pasaulyje, kur žmonės grūmėsi ar tebesigrumia su diktatoriais, Europoje ir JAV protestai iš esmės buvo taikūs. Tačiau nevilties dėl didėjančio atotrūkio tarp paprastų žmonių ir politinio ar finansinio elito, tikrai pakako.
Didžioji Britanija rugpjūčio mėnesį išgyveno dramatiškus kitokio pobūdžio neramumus – jaunuolių, bendravusių per „Twitter“, riaušes ir plėšimus Londone ir kituose miestuose.
Iki pat šiol nelabai sutariama dėl to, ar tos minios buvo nusikaltėliai ar savotiški protestuotojai, reiškę nepasitenkinimą elitu. Tačiau karšti debatai atskleidė, kad pasipiktinimas finansininkais ir jų politiniais sąjungininkais yra neabejotinai plačiai išplitęs.
Ir ne vien Didžiojoje Britanijoje.
Rugsėjo mėnesį 400 tūkst. žmonių žygiavo Tel Avivo ir kitų Izraelio miestų gatvėmis, o Niujorko „Occupy Wall Street“ įkvėpė panašius judėjimus visose Jungtinėse Valstijose, kaimyninėje Kanadoje, Londone ir net Sidnėjuje.
JAV protestai, nors ir buvo palyginti nedidelio masto, sulaukė didžiausio dėmesio, nes vyko tokiu metu, kai žiniasklaida ir politikai rengėsi 2012 metų prezidento rinkimų kampanijai.
Sumanus naudojimasis socialiniais tinklais ir dėmesį atkreipiančios akcijos, tokios kaip triukšmingi žygiai aplink Niujorko vertybinių popierių biržą, padėjo paskleisti žinią, kurią trumpai išreiškia šūkis „Bankai išpirkti, mes – išparduoti“.
OWS buvo plačiai kritikuojamas dėl to, kad neiškėlė jokių aiškių reikalavimų, o vėliau, kai virtinės miestų, tarp jų – Niujorko, merai likvidavo palapinių miestelius, prarado pagreitį.
Tačiau judėjimo teiginys, kad jis atstovauja „99-iems procentams“, atsidūrusiems prieš „vieną procentą“ superturtingųjų, atitiko daugelio žmonių nuotaikas, rodo apklausos.
Negana to, OWS jau pakeitė JAV nacionalinius rinkimų kampanijos debatus.
Prieš kelias savaites per kampanijos renginį Kanzase prezidentas Barackas Obama kalbėjo panašiai kaip OWS protestuotojai.
„Daugumai amerikiečių esminis susitarimas, dėl kurio ši šalis tapo didi, sumenko, – sakė B.Obama. – Ši žiojinti nelygybė paverčia melu pažadą, glūdintį pačioje Amerikos širdyje: jog čia yra vieta, kur gali pasisekti, jeigu stengsitės. Tie, kurie yra pačioje viršūnėje, iš savo pajamų ir investicijų darėsi turtingesni nei bet kada anksčiau“.
Kaip rodo nauja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų visame pasaulyje yra didžiausias per 30 pastarųjų metų, o sąrašo pradžioje yra tokios skirtingos šalys kaip Meksika ir Didžioji Britanija.
Metų pabaigoje reikšmingiems protestams prieš status quo vykstant Rusijoje ir Kinijoje, atrodo, kad šūkis apie 99 procentus prieš vieną procentą greitu laiku aktualumo nepraras.
„Pasibjaurėjimas ir pyktis vyriausybių ir jų artimų draugų atžvilgiu pasidarė nebesulaikomas“, – pagerbdamas viso pasaulio protestuotojus rašė „Time“.
