Nors Maidanas neturėtų būti suvokiamas kaip dar vienas socialinės žiniasklaidos vedamas tūkstantmečio kartos protestas, socialiniai tinklai bei kitos informacijos ir komunikacijos technologijos Ukrainos visuomeninio atgimimo įvykių metu suvaidino svarbų vaidmenį.
Priešingai nei 2004 m. „Oranžinė revoliucija“, kurią organizavo gerai žinomos opozicijos politinės figūros, Maidanas buvo visą šalį apėmęs judėjimas. Jį įkvėpė žinomo žurnalisto „Facebook“ žinutė, judėjimą palaikė įvairių aktyvistų grupės, kurių dauguma galėjo būti aktyvūs piliečiai, bet nebūtinai susiję su kokia nors politine ar pilietine organizacija.
Kitais žodžiais tariant, Maidanas paskatino naujų veikėjų atsiradimą bei kokybinį pokytį žmonių suvokime apie save kaip apie aktyvius ir atsakingus piliečius.
Socialinė žiniasklaida kaip tarpininkas
Kada Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė pranešė stabdanti 2014 m. Ukrainos ir ES asociacijos susitarimo pasirašymo procesą, tokiu būdu visiškai apgręždama ligi tol skelbtą geopolitikos kryptį, daug piliečių socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ išreiškė savo nepasitenkinimą. Vakare socialiniai tinklai buvo perpildyti piktais pranešimais ir komentarais.
Socialinė žiniasklaida yra sėkminga platforma, mat ji remiasi žmogaus psichologijos pagrindais. Yra didesnė tikimybė, kad žmonės dalyvaus politiniame gyvenime, jei jie matys, jog jame aktyviai dalyvauja patikimi asmenys. Socialiniai tinklai paspartina šį procesą paversdami viešąją paramą labiau matoma, ypač jeigu vartotojai, palaikantys gerus ryšius, išreiškia savo palaikymą kokiai nors veiklai.
Tokiu būdu kunkuliuojantis publikos įniršis, kartu su augančiu „Facebook“ populiarumu, pagerino Ukrainos „Twitter“ vartotojų savitarpio komunikaciją, o tiesioginės transliacijos funkcija padėjo vienam žurnalistui pakviesti keletą tūkstančių žmonių išeiti į gatves.
Be to, internetas ir socialinė žiniasklaida sudarė sąlygas aktyvistams bendrauti su platesne auditorija, apeinant pagrindinę šalies žiniasklaidą. Tai buvo ypač svarbu atmosferoje, kurioje vyravo savicenzūra ir plito principingesnių žurnalistų atleidimas iš darbo. Šie procesai buvo būdingi V.Janukovyčiaus vadovaujamoje Ukrainoje.
(De)centralizuota jėga
Pirmomis Maidano protestų dienomis aktyvistai naudojosi „Twitter“ ne vien tam, kad bendrautų vieni su kitais, bet ir platintų informaciją apie Maidaną per specifinius raktažodžius ukrainiečių, rusų ir anglų kalba.
Su tūkstančiais „tvytų“, skelbiamų kasdien nuo protestų pradžios, ir šuoliams „Twitter“ veikloje sutampant su svarbiausiais realaus pasaulio įvykiais, saitažodžiai padėjo aktyvistams atpažinti vienas kitą ir sparčiai suvienyti pajėgas.
Per šiek tiek daugiau nei savaitę buvo sukurtos „oficialios“ Maidano „Twitter“ paskyros trimis kalbomis. Jos iškart sulaukė dešimčių tūkstančių sekėjų. Aktyvistų sukurtas Maidano „Facebook“ puslapis per savaitę tapo nepaprastai populiarus, netrukus jau keli šimtai tūkstančių žmonių laukė jo atnaujinimų.
Kai informacijos srautas apie judėjimo reikalavimus ir veiklą buvo daugiau ar mažiau apibendrintas, aktyvistai galėjo sutelkti dėmesį į platesnės auditorijos, įskaitant ir tarptautinę, įtraukimą.
Tokios iniciatyvos kaip Euromaidan As It Is, gavo vėlyviausių naujienų sutelktinius vertimus per „Facebook“, o kitos, kaip Digital Maidan internetinė iniciatyva, pradėjo vadinamąsias „Twitter audras“, kad populiarintų Ukrainos ir Maidano pranešimus „Twitter“ platformoje. Tokios grupės kaip EuromaidanPR, sukūrė ir išplatino naujausias naujienas anglų kalba.
„Twitter“ ir „Facebook“ aktyvistams taip pat pagelbėjo tie žmonės, kurie tiesiogiai transliavo iš įvykio vietus. Tai - praktika, kuri prasidėjo su vartotojų kurtais transliavimais „Upstream“ platformoje, ir vėliau išaugo į tuzinus internetinių kanalų, atveriančių langą į visą parą transliuojamus sostinės įvykius.
Pavyzdžiui, naujai įkurtas nepriklausomas internetinės televizijos kanalas Hromadske.TV tapo toks populiarus dėl nenutrūkstamo Maidano įvykių transliavimo, kad gavo 1,24 mln. grivinų, arba 124 kartų daugiau negu suma, rinkta vietinėje sutelktinio finansavimo „Big Idea“ platformoje.
Naujosios informacijos ir komunikacijos technologijos taip pat pravertė kuriant ir išlaikant įvairias kitų piliečių iniciatyvas, kurios užsiėmė tokiomis gyvybiškai svarbiomis veiklomis kaip teisinės pagalbos protestuotojams teikimas, sutelktinių materialių išteklių panaudojimas arba skubios pirminės medicininės pagalbos suteikimas.
Vis dėlto vienas iš svarbiausių Maidano padarinių buvo didžiulė Ukrainos žurnalistinės veiklos plėtra per vadinamosios „pilietinės žurnalistikos“ atsiradimą.
Pilietiniai žurnalistai prieš Rusijos dezinformaciją
Nors Maidano judėjimas buvo sėkmingas – jo metu nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius bei jo vyriausybė, o Ukraina vėl perorientuota Vakarų link, tolimesnę eurointegraciją ir reformas greitai pristabdė agresyvūs Rusijos veiksmai.
2014 m. Rusija buvo giliai įsišaknijusi Ukrainos žiniasklaidos erdvėje ir mokėjo sumaniai manipuliuoti viešąja ukrainiečių nuomone. Kadangi naujoji Ukrainos valdžia po Maidano buvo pernelyg silpna, kad greitai ir veikliai sureaguotų, pilietinė visuomenė, supratusi situacijos rimtumą, pati suskubo veikti.
Kaip teigia Ukrainos „Internews“, nuo 2014 m. keliolika savanoriškų organizacijų ėmė kovoti prieš Rusijos „informacinį karą“.
Šiam tikslui įsteigtos NVO daugeliu atvejų prisiėmė tam tikrą atsakomybę, kuri, priešingu atveju, būtų vyriausybės strateginės komunikacijos, informacinės politikos ir saugumo, užsienio ryšių ir pan. departamentų darbas.
„Euromaidan Press“ yra nepriklausoma savanoriška iniciatyva, pradėjusi dirbti 2014 m. pradžioje ir siekianti anglakalbei auditorijai suteikti tikslią ir nešališką informaciją apie Maidaną.
Laikui bėgant ji pradėjo save vertinti kaip į tiltą tarp vietinių aktyvistų ir Ukrainos bendruomenių užsienyje, taip pat kaip šaltinį, informuojantį tarptautinę auditoriją apie Ukrainos istoriją, politinę ir socialinę plėtrą, verslo galimybes ir pan. Nuo susikūrimo, „Euromaidan Press“ pranešimai ir straipsniai buvo cituojami BBC, „The Guardian“, „Euronews“, CNN ir kitų.
„StopFake“ yra gerai žinomas savanorių veikla grįstos pilietiškos iniciatyvos pavyzdys, kuris ir toliau atlieka svarbų vaidmenį Ukrainos kovoje prieš Rusijos dezinformaciją. Šį faktų tikrinimo projektą 2014 m. kovo pradžioje sukūrė Kijevo Mohylos akademijos žurnalistikos studentai, absolventai ir dėstytojai.
Per ketverius metus „StopFake“ išaugo į tarptautiniu mastu pripažintą centrą, kaupiantį ir analizuojantį Rusijos dezinformaciją. Ši iniciatyva jau paneigė apie tūkstantį melagingų istorijų.
Ukrainos krizių medijos centras (UKMC) yra unikalus visuomeninės iniciatyvos atvejis, sukurtas vietinių komunikacijos, viešųjų ir tarptautinių ryšių profesionalų, kad tarptautinei bendruomenei suteiktų tikslią naujausią informaciją apie Ukrainos įvykius nelaimės metu.
Sukūręs virš 3 000 renginių ir išplatinęs medžiagą virš 11 000 užsienio žurnalistų ir ekspertų, UKŽC dabar liko vienintelė pelno nesiekianti valdžios atstovų, ekspertų, aktyvistų ir diplomatų platforma, teikianti glaustą informaciją apie Ukrainos įvykius vietinei ir tarptautinei žiniasklaidai.
„InformNapalm“ yra viena iš informacinių iniciatyvų, gimusių kaip atsakas plintančiai Rusijos agresijai rytų Ukrainoje. Iniciatyva, 2014 m. įkurta Ukrainos žurnalisto ir Gruzijos armijos eksperto, ieško pirminių šaltinių bei analizuoja ir verčia informaciją apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje į daugiau nei 20 kalbų.
Atlikdama viešą pirminių šaltinių tyrimą ir naudodamasi skaitmeninės ekspertizės metodais, ši iniciatyva surinko daugybę įkalčių apie Rusijos armijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, sudarė Rusijos agresijos Donbase vadovą ir padarė išsamius MH17 lėktuvo avarijos tyrimus.
Bendradarbiavimas su vyriausybe
Vienas iš pagrindinių sunkumų, trukdančių pilietinei visuomenei sėkmingai pasipriešinti Rusijos hibridiniam karui – menkas bendradarbiavimas tarp aktyvistų-savanorių ir valdžios institucijų.
Nors Ukrainos vyriausybė taip pat ėmėsi veiksmų, 2015 m. sukurdama Informacinės politikos ministeriją, bandydama sutelkti savo „internetinę armiją“ ir 2017 m. priimdama naują Ukrainos informacinio saugumo doktriną, dauguma visuomeninių iniciatyvų buvo sukurtos daug anksčiau ir dirbo be jokio valdžios palaikymo.
Ukrainos „Internews“ tyrimas padarė išvadą, kad būtent įvairiausių profesinių sričių aktyvistai nuo 2014 m. Ukrainoje sudarė antihibridinių platformų pagrindą. Kaip teigia tyrėjai, aktyvistai savo veiksmus grindė įsitikinimu, kad „informacinio-psichologinio karo metu nėra laiko susimąstymams, abejonėms, biudžeto tvirtinimams ir biurokratinėms procedūroms“.
Analitikai sutinka, kad pačios efektyviausios kampanijos, atskleidusios Rusijos propagandą ir skatinusios sąmoningumą apie ją Ukrainoje ir užsienyje, yra tos, kurių ėmėsi pilietinės visuomenės atstovai.
Pilietinė žurnalistika: kas po jos?
Ukrainos politinė situacija vis dar yra nestabili. Nepaisant didelio visuomenės spaudimo, būtiniausios reformos yra stabdomos, tarp jų ir antikorupcinės priemonės, teismų reforma, rinkimų reforma ir kitos. Tuo tarpu šalies valdžia rizikuoja papulti į populistinės politikos pinkles prieš 2019 m. prezidento ir parlamento rinkimus ir netekti likusios Vakarų finansinės ir politinės paramos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainos prezidento rinkimuose kausis P.Porošenka, J.Tymošenko ir „šoumenai“
Tokiomis aplinkybėmis, pilietinės žiniasklaidos iniciatyvos atlieka svarbų vaidmenį, toliau teikdamos subalansuotas Ukrainos įvykių naujienas vietinei ir tarptautinei auditorijai, laikydamos valdžią atsakinga, palaikydamos reformas ir siūlydamos platformą kitaminčių balsams.
Kai konfliktas su Rusija tęsiasi ir „Ukrainos nuovargis“ vis labiau Vakaruose, savanoriškas aktyvistų darbas tampa vis aktualesnis ir svarbesnis tolesniam Ukrainos demokratiniam augimui ir integracijai į Europą.
Vertė Lina Tylaitė.
Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
