Vytauto Landsbergio vaidmuo siekiant nepriklausomybės – neginčijamas. Jis – vienas iš Lietuvos Pertvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas.
V.Landsbergis 12 metų buvo Seimo narys, dvi kadencijas dirbo Europos Parlamente. 2014 m. jis pasitraukė iš aktyvios politikos, bet ir toliau reiškiasi visuomeninėje veikloje. Ligi šiol vyksta diskusijos, ar pripažinti V.Landsbergį Lietuvos prezidentu.
„Vytautas Landsbergis – poliarizuojanti asmenybė. Stojęs prie Sąjūdžio, o vėliau – ir prie atgimstančios valstybės vairo, jis netapo visuotiniu numylėtiniu. Kaip tik – daug ką erzino jo kandžios pastabos, jis būdavo kaltinamas visažiniškumu ir arogancija, buvo tokių, kurie nemėgo net jo kalbėjimo manieros ar išvaizdos.
Vytautą Landsbergį arba labai gerbė, arba jo labai nemėgo. Deja, šis nuomonių pasidalijimas tebesitęsia. Ir vis dėlto, jeigu ne Vytauto Landsbergio išrinkimas 1990 metais Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, greičiausiai nešvęstume Kovo 11-osios“, – 15min projekte rašė Justinas Žilinskas.
Čekoslovakijos prezidentu tapęs dramaturgas
Rašytojas, dramaturgas ir disidentas Vaclavas Havelas dėl savo politinės veiklos ne kartą buvo įkalintas, ilgiausiai – ketveriems metams. 1977 metais jis su grupele disidentų įkūrė žmogaus teises ginančią organizaciją „77 Chartija“. Komunistų partija, iš pradžių leidusi grupės veiklą, galiausiai buvo jos parklupdyta.
1989 metais V.Havelas buvo išrinktas pirmuoju ne komunistu šalies prezidentu per pastaruosius 41 metus, jis šias pareigas ėjo iki 1992 metų.
Tais pačiais metais V.Havelas nesėkmingai siekė perrinkimo, tačiau parlamente jam neužteko slovakų deputatų balsų. Čekoslovakija skilo 1993-ųjų sausio 1-ąją, vėliau tais metais parlamentas V.Havelą išrinko pirmuoju Čekijos prezidentu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaclavas Havelas: didvyris, kurio reikėjo Čekoslovakijai ir Europai
Čekų istorikas Lubošas Švecas interviu 15min teigė, kad V.Havelo politinis indėlis yra labai svarbus.
„Manau, kad tik dabar suvokiame, kokią asmenybę praradome jam mirus. Havelas buvo svarbus ne tik čekams, bet ir Europai. Paskutinis jo darbas, likus labai nedaug laiko iki mirties, buvo protestas prieš Vokietijos leidėjų sąjungos planus įteikti apdovanojimą Vladimirui Putinui. Jo protestas buvo sėkmingas – Putinas negavo nieko“, – pernai interviu sakė L.Švecas, parašęs knygą apie Baltijos šalių ir Čekoslovakijos nepriklausomybės siekį.
Dėl vėlesniame gyvenimo etape sumažėjusio populiarumo L.Švecas V.Havelą lygino su V.Landsbergiu.
„Tai – intelektualų problema. Vaclavas Havelas taip pat tapo nepopuliarus tam tikroje visuomenės dalyje – tarp buvusių nomenklatūrininkų. Havelas ir Landsbergis nuspėjo ateitį. Jų palikimas reikšmingas todėl, kad jie vedė šalis į ateitį. Žinoma, tai – procesas, kuris ne visiems gyventojams yra tik pozityvus“, – sakė istorikas.
Populiarumą praradęs „Solidarumo“ lyderis
Gdansko laivų statyklose elektriku dirbęs Lechas Walęsa 1980 metais įkūrė darbininkų judėjimą „Solidarumas“. Iš pradžių jo organizuotuose protestuose buvo priešinamasi komunistinės valdžios sprendimams didinti kainas, tačiau vėliau imta kelti politinius reikalavimus.
Galiausiai margą publiką – nuo darbininkų iki intelektualų – subūręs judėjimas 1989 metais nuvedė Lenkiją į nepriklausomybę be kraujo praliejimo.
„Solidarumo“ lyderis L.Walęsa, kuris dėl savo veiklos buvo įkalintas, dar 1983 metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
1990 metais jis buvo išrinktas Lenkijos prezidentu – antrajame ture surinkęs 74,3 proc. balsų nugalėjo lenkų kanadiečių kilmės verslininką Stanislawą Tyminskį. Po penkerių metų perrinkimo siekiantis L.Walęsa vos keliais procentais nusileido Aleksanderiui Kwasniewskiui.
Kritikai L.Walęsą kaltina prezidentavimo laikotarpiu pasitelkus konfrontacinį stilių, jo vadovavimo metus temdė ir sunkumai Lenkijai pereinant prie rinkos ekonomikos.
2000 metais L.Walęsa vėl bandė sėkmę prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai – pirmajame ture surinko vos vieną procentą balsų. Tai reiškė jo politinės karjeros pabaigą, tačiau „Solidarumo“ lyderis išliko ryški figūra Lenkijos politiniame gyvenime.
2006 metų sausio 1 dieną L.Walęsa pasitraukė iš „Solidarumo“. Pastaraisiais metais jis aršiai kritikuoja konservatyvią valdančiąją partiją „Teisė ir teisingumas“, o į jo pusę skrieja kaltinimai devintajame dešimtmetyje bendradarbiavus su slaptąja sovietų policija.
Pavargęs latvių vedlys
Kaimyninėje Latvijoje vienu svarbiausių nepriklausomybės šauklių įvardijamas žurnalistas Dainis Ivansas. Svariai prisidėjęs prie Latvijos liaudies fronto įkūrimo, jis 1988 metų rudenį buvo išrinktas šio judėjimu lyderiu.
1990 metais, po fronto pergalės rinkimuose, jis tapo pereinamojo parlamento – Latvijos Aukščiausiosios Tarybos – vicepirmininku. Istorikas Juris Dreifeldsas knygoje „Latvia in Transition“ rašo, kad D.Ivansas tuo metu jau buvo išsekęs, labai nenoriai sutiko dalyvauti rinkimuose, o po pergalės atsisakė tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
1992 metais D.Ivansas atsistatydino iš posto: pasak J.Dreifeldso, jautėsi „izoliuotas ir negalintis pakeisti dalykų parlamente“.
Į politiką D.Ivansas vėl sugrįžo 1998 metais – įstojo į Latvijos socialdemokratų darbininkų partiją. Su jos sąrašu 2001 metais buvo išrinktas Rygos miesto tarybos nariu, 2002–2005 metais ėjo šios partijos lyderio pareigas.
Svarbios Estijos laisvei asmenybės
Istorikas L.Švecas 15min tikino, kad Estijos kovų už nepriklausomybę kelyje svarbių lyderių buvo ne vienas – „kiekviena asmenybė buvo reikšminga savo srityje ir tam tikru periodu“. Todėl panagrinėsime, kaip susiklostė istoriko išskirtų nepriklausomybės šauklių karjeros.
Istoriko išsilavinimą įgijęs Lennartas Meris 1988 metais įkūrė Estijos institutą, kuris skatino Estijos kultūrą per kontaktus su Vakarų valstybėmis. Vos šaliai atkūrus nepriklausomybę, jis ėjo ambasadoriaus Suomijai pareigas, po metų buvo išrinktas prezidentu. Nors postas buvo gana ceremoniškas, L.Meris aktyviai įsitraukė į vidaus ir užsienio politiką. 1996 metais jis buvo perrinktas antrai kadencijai.
Žurnalistas Trivimi Velliste 1987 metais įkūrė „Estijos paveldo bendruomenę“, kuri skatino viešai švęsti nacionalines šventes ir stiprinti religinius judėjimus. T.Velliste tikėjo, kad istorijos žinios yra būtinos siekiant kovoti už elementarias žmogaus teises ir savivaldą. T.Velliste dalyvavo ir atkurtos nepriklausomos Estijos gyvenime: 1992–1994 metais ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, 1994–1998 metais buvo šalies ambasadorius Jungtinėse Tautose (JT), šiuo metu jis yra parlamento narys.
Įkūręs dvi Estijos istoriją ir paveldą saugoti skirtas organizacijas, Martas Laaras du kartus ėjo jau nepriklausomos Estijos premjero pareigas: 1992–1994 metais ir 1999–2002 metais. Nors pats tikina iki tapimo ministru pirmininku skaitęs tik vieną ekonominę knygą, jam priskiriama atsakomybė už spartų Estijos ekonomikos vystymąsi dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Gimusi garsių Estijos komunistų partijos veikėjų šeimoje, Marju Lauristin atkakliai kovojo už šalies nepriklausomybę. Dar 1980 metais ji buvo viena iš 40 intelektualų, pasirašiusių atvirą laišką, ginantį estų kalbą ir besipriešinantį Kremliaus vykdomai rusifikacijai. 1988 metais M.Lauristin kartu su Edgaru Savisaaru įkūrė Estijos liaudies frontą – judėjimą, kuris iš pradžių rėmė perestroiką, o paskui – šalies nepriklausomybę. M.Lauristin 1992–1994 metais buvo socialinių reikalų ministrė, ilgus metus – parlamentarė, vieną kadenciją – Europos Parlamento narė. Šiuo metu ji priklauso Tartu miesto tarybai.
Edgaras Savisaaras – vienas pagrindinių Estijos liaudies fronto, estiškai vadinamo Rahvarinne, įkūrėjų, vėliau tapęs itin prieštaringai vertinamu politiku. 1991–1992 metais jis vadovavo laikinajai Estijos vyriausybei, ilgą laiką ėjo Talino mero pareigas.
E.Savisaaras pirmininkavo šalies rusakalbių palaikomai Centro partijai, kuri itin neigiamų vertinimų sulaukė pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Rusijos valdančiąja partija „Vieningoji Rusija“. Be to, pats E.Savisaaras buvo kritikų kaltinamas ryšiais su rusų politikais. Nuo sostinės mero pareigų jis buvo nušalintas pareiškus kaltinimus korupcija.
