Kai kas tai jau vadina nauja feministinio agitavimo forma.
Nors tėvynėje didelės paramos nesulaukė, užsienyje „Femen“ protestuotojos tapo Ukrainos simboliu. Iki pusės jos jau buvo išsirengusios Maskvoje, Paryžiuje, Ciuriche, Briuselyje ir net Šv.Petro aikštėje Vatikane.
Dabar jos siekia dar toliau.
„Šiemet tikimės apimti Šiaurės Afriką ir Pietų Ameriką“, – AFP sakė viena „Femen“ lyderių Ana Gucol.
Ši 2008-aisiais įkurta grupė savo protestų idėją suformulavo kone atsitiktinai. Per vieną demonstraciją 2009 metais „Femen“ aktyvistės ant nugarų užsirašė šūkius ir pademonstravo juos fotografams. Nuotraukos tapo hitais, tad moterys sugalvojo dar įžūlesnį būdą savo pozicijai perteikti.
Nuo to laiko, kai į kameras atsisuko priekiu, tarptautinė žiniasklaida, kuri visuomet trokšta akį patraukiančių triukų, skyrė joms tikrai nemažai dėmesio.
Pirmoji „Femen“ šlovės akimirka buvo 2010 metais vykę įtempti Ukrainos prezidento rinkimai. Keturios jaunos moterys drąsiai išsirengė vienoje rinkimų apylinkėje, į kurią kaip tik turėjo atvykti kandidatas į prezidentus Viktoras Janukovyčius.
Neseniai grupė savo protestus perkėlė į Vakarų Europos šalis ir pernai rugsėjį Paryžiuje atidarė savo „pirmąjį mokymo centrą“, kurio tikslas yra propaguoti šį „naująjį feminizmą“. Viena aktyvistė persikraustė į Berlyną vadovauti „Femen“ Vokietijos skyriui.
Paryžiaus atstovybei vadovauja Ina Ševčenko, kuri 2012-iasiais pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, nes baiminosi persekiojimo dėl savo akcijos, kai pjūklu nupjovė Kijevo centre stovėjusį didelį medinį kryžių.
Ta akcija buvo norėta paremti Rusijos pankgrupę „Pussy Riot“, kurios narės pernai buvo įkalintos už „pankų maldą“ – protestą prieš prezidento Vladimiro Putino glaudžius ryšius su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia.
Kai kurie mokslininkai „Femen“ laiko 19-ojo amžiaus sufražisčių ir praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio judėjimo už moterų teises įpėdine.
Rejane Senac iš Paryžiuje įsikūrusio Nacionalinio mokslinių tyrimų centro sakė, kad „Femen“ atstovauja „trečiajai feminizmo bangai“.
Šis naujas frontas „didžiausią dėmesį skiria valdžios padalijimui“ tarp vyrų ir moterų ir „reiškiasi tokiomis ... formomis, kurios kartais primena performansus“, sakė ji AFP.
Prancūzų istorikė Christine Bard sakė, jog „Femen“ akcentavo ryšius „tarp seksualinių reikalų politizavimo ir demokratijos gynimo“.
Tačiau Ukrainoje „Femen“ protestai, vienu metu rengti kone kas savaitę ir be, regis, aiškios priežasties, žmones vis labiau erzino.
Kai kurie kritikai Ukrainoje šį judėjimą vadina pernelyg komerciniu, bet pačios „Femen“ narės tai kategoriškai neigia ir sako, kad gyvena kukliai, iš aukų ir pajamų, kurias duoda internetinė „Femen“ marškinėlių ir puodelių parduotuvė.
„Prancūzijoje jaučiame moralinę ir materialinę paramą. (Prancūzai) nesako “A, vėl tos kekšės„, kaip kad Ukrainoje“, – sakė A.Gucol.
Ukrainiečių priešiškumą „Femen“ narės aiškina politinės kultūros trūkumu ir silpnomis feminizmo tradicijomis, tačiau kai kas kaltina jas siekiant viešumo bet kokia kaina.
„Tai feminizmo simuliavimas ... (be) jokios rimtos politinės ar socialinės prasmės, – sakė politikos strategas Serhijus Haidajus. – Jos savo kūnais naudojasi tik dėmesiui patraukti“.
Mariana Jevsiukova, tarptautinės moterų teisių gynimo organizacijos „La Strada“ Ukrainos skyriaus aukšto rango darbuotoja, mano, kad „Femen“ narės „kenkia ir Ukrainos įvaizdžiui, ir tikrajam feminizmo judėjimui“.
„Jos protestuoja prieš viską, bet nė viena problema nebuvo išspręsta jų dėka“, – sakė ji.
„Femen“ kritikos nepaiso ir mina naują taką kaip pirmoji Ukrainos organizacija, išsiveržusi iš nacionalinės politikos į tarptautinę areną.
„Mes vis tiek gerai nežinome, kokie jų tikslai, – sakė Ch.Bard. – Tačiau gana nauja tai, kad ši grupė veikia tarptautiniu lygiu“.
