Per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje teroristinių išpuolių įvykdyta daugiausiai pasaulyje. Neskaitant Afganistano, Pakistano ir Irako – šalių, kurios išties yra karo zonos. Kodėl? Atsakymas susijęs su Rusijos kontrterorizmo strategija. Tiesą pasakius, Rusija yra puikus, kaip nereikėtų kovoti su islamiškuoju terorizmu, analizės atvejis, rašo žurnalas „Time“.
Šiuo metu vyrauja bendras įsitikinimas, esą Maskva susiduria su žiauriu islamiškojo terorizmo judėjimu, linkusiu į džihadą, nenorinčiu daryti jokių kompromisų ir tiesiog siekiančiu sukelti skausmą rusams. Tai požiūris, kurį pristatė Rusijos pareigūnai ir kurį priėmė Vakarų valstybių lyderiai. Per pastarąjį dešimtmetį George W.Bushas ir Tony Blairas į teroristinius išpuolius Rusijoje reagavo greitai juos pasmerkdami ir apibūdindami kaip islamiškojo terorizmo atvejus, susijusius su „al-Qaeda“ ir šio teroristinio tinklo fanatiška vizija. Šis, neapmąstytas pritarimas Rusijos naratyvui, leido Maskvai į išpuolius atsakyti panaudojant žiaurų smurtą, dažnai nukreiptą prieš nekaltus civilius ir dėl to nesulaukti nė menkiausios tarptautinės bendruomenės kritikos.
Tačiau prisiminus istoriją, atsiveria kiek kitokia perspektyva. Čečėnijos kova prieš Rusiją, žvelgiant nuo pat jos šaknų, neturi nieko bendro su islamu. Maždaug prieš 200 metų Rusijos imperija pradėjo kolonijinę ekspansiją į mažytę teritoriją, kuri vadinosi Čečėnija. Keletą kruvinų dešimtmečių atsilaikę, čečėnai 1859 metais per prievartą buvo prijungti prie imperijos. Vos tik pasibaigus caro valdymui Maskvoje, čečėnai pradėjo siekti nepriklausomybės, kurią jie išsikovojo 1918 metais.
Jei Rusija Čečėnijos klausimą būtų sprendusi ne taip žiauriai, jei būtų pasiūliusi šaliai didesnę autonomiją, pasipriešinimas Rusijos valdymui greičiausiai būtų buvęs energingas, tačiau suvaldomas.Apie 1920 metus Leninas užgrobė regioną ir žiauriai numalšino nepriklausomybės siekusį judėjimą ir vėliau sekusius sukilimus. Tačiau problema neišnyko, taigi Lenino įpėdinis Stalinas šią „problemą“ sprendė dar žiauriau. 1944 metais jis ištrėmė didžiąją dalį – bemaž pusę milijono – Čečėnijos gyventojų į Vidurio Aziją bei iki pamatų sudegino jų kaimus. Nepaisant to, čečėnai išlaikė savo identitetą ir valstybingumo siekį, todėl 1950-aisiais Nikita Chruščiovas leido jiems sugrįžti į savo tėvynę.
1990 metais prasidėjus Sovietų Sąjungos žlugimui, visos čečėnų politinės grupės susivienijo ir pradėjo skatinti nepriklausomybės atkūrimą. Atsakydama į tai, Rusijos valdžia įsiveržė į Čečėniją. Per pastaruosius du dešimtmečius abi šalys kariavo dviejuose nuožmiuose karuose, per kuriuos žuvo dešimtys tūkstančių Čečėnijos civilių, buvo sugriauta didelė dalis respublikos, suniokota jos sostinė Groznas. Galiausiai Maskva numalšino sukilimą Čečėnijoje ir į šios šalies prezidento postą pastatė sukalbamą vietos karo vadą Ramzaną Kadyrovą. Jo režimas buvo patekęs į „Freedom House“ sudarytą žiauriausių valdžių planetoje sąrašą. Kaip savo 2009 metų ataskaitoje apibendrino drąsi Rusijos žmogaus teisių organizacija „Memorial“: „Čečėnijoje buvo suformuotas totalitarinis režimas, paremtas smurtu... ir baime.“
Kadais pasaulietinis separatistų judėjimas Čečėnijoje ir toliau buvo žiauriai slopinamas, todėl jis pamažu pradėjo vis labiau radikalėti, griebdamasis už bet kokio pagalbos šiaudo, kurį tik kas nors pasiūlydavo. Įskaitant ir islamo ekstremistų pagalbą. Čečėnų grupės tapo nebevaldomos. Rusijai sunaikinus Čečėnijos pilietinę visuomenę, ši šalis tapo dykaviete, kurios pagrindiniai bruožai – anarchija ir gaujų karai. Pasaulyje pasklidus pasakojimams apie rusų žiaurumą, musulmonų kovotojai nukeliavo į Kaukazą ir paskelbė karą bedieviams. Musulmonų fundamentalistai iš Saudo Arabijos ir kitų valstybių finansavo kai kurias iš šių grupių. Net ir šiandien, nepaisant sąlyginės ramybės Čečėnijoje, Rusija ir toliau šią šalį ir aplinkinius regionus valdo žiauraus teroro pagalba.
„Atpildas yra būtinas“ – tokia buvo Rusijos premjero Vladimiro Putino reakcija į išpuolį Maskvos oro uoste, reiškianti naują smurto ir ekstremizmo ciklo etapą. Jei Rusija Čečėnijos klausimą būtų sprendusi ne taip žiauriai, jei būtų pasiūliusi šaliai didesnę autonomiją, pasipriešinimas Rusijos valdymui greičiausiai būtų buvęs energingas, tačiau suvaldomas. Todėl nors dabar čečėnų sukilimą ir galima apibūdinti kaip islamiškąjį ekstremizmą, būtina prisiminti, kad kai prasidėjo jis buvo visiškai kitoks ir neturėjo tokiu tapti.
Afganistano–Pakistano regionas ir Irakas yra bemaž vienintelės vietos, kur teroristams pastaraisiais metais pavyko įvykdyti didžiulius išpuolius. Išskyrus Rusiją. Tiesą pasakius, galima būtų net ginčytis, kad Rusijos valdžiai, daug geriau nei Osamai bin Ladenui, per pastaruosius dvidešimt metų savo veiksmais pavyko sukurti didžiausią ir aktyviausią naują islamiškojo terorizmo centrą pasaulyje.
