Karingasis Niujorko ekonomikos profesorius Nourielis Roubini, pranašavęs ateisiant krizę, kai dar niekas apie tai net nenujautė, įspėja apie naują katastrofą. „Nuosmukio daktaras“, kaip nuo tada vadinamas profesorius, komentare „The Financial Times“ paskelbė, kad pinigai, kuriuos centriniai bankai ir vyriausybės supompavo į ekonomiką, pučia grėsmingą „baisaus dydžio burbulą“.
Šis N.Roubini pareiškimas pataikė į skaudžią vietą. Kinijos bankų priežiūros vyriausiasis inspektorius Liu Mingkangas neseniai kritikavo JAV kreditų politiką, kuri, jo nuomone, „skatina spekuliacines investicijas į akcijų ir nekilnojamojo turto rinkas“. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble neseniai įspėjo, kad ekspansyvi ekonomikos politika kloja pagrindą naujai krizei.
Nuo kreditų prie krizės
Amerikiečiai šį reiškinį vadina nuovargio stimulu. Konjunktūrai stabilizavusis, žmonės nebenori didėjančių skolų ir laisvos pinigų politikos. Taip jau kartą buvo per praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kilusią pasaulinę krizę. Vos patvirtinus Naujosios tvarkos ekonomines ir socialines reformas tuometis prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas paskelbė taupymo kursą. Ar istorija pasikartos? Šiuo metu finansinės rinkos atsigauna. Vokietijos akcijų DAX indeksas nuo žemiausio lygio kovo mėnesį pakilo 40 proc., o JAV kursų barometras S & P 500 – 62 procentus. Ekonomikos bumas pastebimas sparčiai besivystančiose valstybėse. Per dvylika pastarųjų mėnesių Kinijoje akcijų kursai išaugo du kartus. Honkonge vieno kambario butas kainuoja tiek, kiek kitur prašmatni vila. Vario kaina padidėjo 133 proc., naftos – 112 procentų. Atrodytų, padėtis kartojasi. Tačiau, kaip rašo Vokietijos dienraštis „Die Zeit“, atidžiau pasižiūrėjus, DAX tebėra gerokai mažesnis nei 2007 metais, o išsivysčiusių šalių biržų kursai, palyginti su Azijos ar Pietų Amerikos biržomis, per daug nenutolo nuo ekonominės realybės.
Londono investicijų problematikos ekspertas Andrew Smithersas teigia, kad akcijų kursų santykis su JAV įmonių pelnu yra apie 40 proc. didesnis nei vidurkis – dešimtajame dešimtmetyje jis buvo net 100 proc. didesnis. Europoje taip pat maža rinkų atsigavimo požymių. Tad atrodo, kad ten, kur N.Roubini teigia pastebįs milžinišką burbulą, matyti tik nedidukė pūslelė. Kas leidžia taip teigti? Patirtis rodo, kad finansinių rinkų kursai pradeda kelti grėsmę ekonomikai tada, kai spekuliacijos finansuojamos „dosnia ranka“. Pūslė didėja, nes siūloma vis daugiau kreditų. Dėl to kyla nekilnojamojo turto kaina – ir vėl prireikia naujų kreditų. Didžiosios krizės beveik visada prasideda padidėjus kreditų pasiūlai.
Šiuo metu kreditą gauti labai sunku, nes bankai turi taisyti savo balansus. Centriniai bankai skiria daug pinigų, kurie nepatenka nei į finansų rinkas, nei į ūkį ir guli nenaudojami sąskaitose. Naudos nedaug, bet bent jau žalos jokios.
Grynieji ir laikomi taupomosiose sąskaitose pinigai – besipučiančios ekonomikos grėsmės rodiklis – šiuo metu didėja tik 1,8 proc. per metus. Ekonomikos bumo laikotarpiu jis kilo daugiau nei 10 procentų.
Jeigu pinigai investuojami į ekonomiką, rezultatai geri. Bankai juos skiria, pavyzdžiui, valstybės paskoloms – obligacijoms pirkti. Europos bankai kas mėnesį įsigyja valstybės vertybinių popierių už maždaug 150 mlrd. eurų. Dabar ši suma tris kartus didesnė nei tuomet, kai ūkis vystėsi normaliai. Tai padeda valstybėms, kurioms reikia daug pinigų konjunktūrinėms programoms kurti ir sumažėjusiai privačių asmenų paklausai kompensuoti. Lygiai taip pat įmonės ir vartotojai gali skolintis palankesnėmis sąlygomis, nes ūkyje palūkanų dydis susijęs su valstybės paskolų nuošimčiais. Tai taip pat padeda konjunktūrai. Reikėtų nepamiršti ir to, kad kuo mažiau mokama už tokius saugius indėlius kaip obligacijos ar taupomosios sąskaitos, tuo labiau rizikuoti likę investuotojai. Juk tik tada, kai banke laikomų pinigų nedaugėja, kapitalą investuojantys asmenys pasirengę jį patikėti į realią ekonomiką investuojančioms įmonėms. Todėl galima sakyti, kad centriniai bankai siekdami paremti ekonomiką sąmoningai užtikrino, kad vertybinių popierių kursas nuolat kiltų.
Ūkio nuosmukis ir jo gelbėjimas
Visiškai neaišku, kada nuolat kylantis vertybinių popierių kursas pradės pūstis į grėsmingą burbulą ir kada sveikas ryžtas rizikuoti pasirodys besąs neracionalus savo jėgų pervertinimas. Amerikos rezervų sistemos banko vadovas Benas Bernanke akivaizdžiai dėl to nesuka sau galvos, nes gruodį žadėjo palaikyti mažas palūkanas „ilgą laiką“. Tuo metu Centrinis Europos bankas (CEB) pradėjo siūlyti bankams paramą likvidumui atkurti. Gruodžio mėnesį jiems žadėtos beprocentės paskolos visiems metams. CEB reikalauja atsisakyti palaikymo programų.
Visai kitaip padėtį vertina Tarptautinis valiutos fondas (TVF) Vašingtone. Jo ekspertai kontroliuoja tarptautinės ekonomikos stabilumą ir jų analizės rezultatai vienareikšmiai: pasaulio konjunktūra dar per silpna, kad galima būtų nutraukti palaikymą. TVF vadovas Dominique'as Straussas–Kahnas kalba: „Reikia elgtis atsargiai, nes pernelyg ankstyvas atsisakymas daugiau kainuoja nei pernelyg vėlyvas.“
Dauguma ekonomistų taip pat mano, kad galima remti bankus ir teikti pinigus bei kreditus ekonomikai tuo pačiu metu. CEB ekspertas Charlesas Goodhartas pataria valstybei neužsukti pinigų čiaupo, bet sumaniau juos valdyti. Jis sako, kad reikia skirti „naudingą“ kurso augimą nuo „nenaudingo“ ir statyti užtvaras ten, kur reikia.
Finansų ekspertai sutartinai tvirtina, kad spekuliacijų naftos rinkoje ekscesai daro neigiamą įtaką ekonomikai, bet juos galima valdyti griežtais nurodymais. JAV jau ruošiamos atitinkamos priemonės. Gary Gensleris, naujasis žaliavų prekybos institucijos vadovas, ketina griežčiau kontroliuoti Čikagos, Niujorko ir Atlantos biržų spekuliantus. Viena suplanuotų priemonių – biržos transakcijų apimčių ribojimas. Panašios nuosavo kapitalo taisyklės bus taikomos ir bankams.
Naujosios procedūros nauda ta, kad taip ribojamos spekuliacijos ir galima palaikyti nedideles likusios ekonomikos finansavimo išlaidas. To turi imtis daug valstybių, ne tik turtingosios. Sparčiai besivystančiose šalyse galima būtų išvengti besipučiančio burbulo numačius naujus reikalavimus ir užtvankas į rinką plūstančiam užsienio kapitalui. Kai kur jau to imamasi. Brazilija įvedė 2 proc. užsienio kapitalo mokestį, Taivanas blokuoja užsienio investuotojų sąskaitas, Pietų Korėja svarsto naujas kapitalo apyvartos priemones.
Turtingųjų valstybių vyriausybės taip pat turėtų dalyvauti šiame procese. Didžioji centrinio banko pinigų dalis patenka į blogai dirbančius bankus. Remiami bankai, kurių niekam nereikia, pasenusios struktūros nekeičiamos. Centriniai bankai galėtų pasitraukti, jei valstybė sutvarkytų finansų sektorių, likviduotų smukusius bankus ir palaikytų išgyventi galinčius bankus.
Šiuo naujuoju metodu jau labai susidomėjo Vokietijos federalinis bankas. Taikant jį nuosekliai galima būtų tam tikrą laiką dar palaikyti mažas palūkanas. Tai toliau skatintų ekonomiką ir nestabdytų jos augimo. Naujos taisyklės neleistų kilti žalingiems investiciniams ekscesams. Įmonėms ir vartotojams ši procedūra būtų malonesnė nei radikali ekonomikos sanacija.
1937 metais F.D.Rooseveltui paskelbus taupymo politiką, dar visai silpna konjunktūra iš karto žlugo. Kartais ekonomikos burbulo baimė pasirodo esanti pavojingesnė nei pats burbulas.
